Tavo Eilė Žudyti - Siaubo Istorija (Lietuviškai)

I SKYRIUS

Mano juoda kuprinė pusiau atsekta gulėjo ant lovos. Dar pilnai nebaigiau visko susiruošti stovyklai, o išvažiuoju jau po pusvalandžio. Aš tikra nevėkšla. Kaip ir visada, viską pasilieku paskutinei minutei. Mama jau tikriausiai stovi prie automobilio ir laukia manęs, o aš vis dar vaikštau apsirengusi vien apatiniais ir savo mylimiausiu chalatu. 

"Gerai, ką dar, ką dar...Pasiimsiu šiuos šortus, jei bus labai karštą, būtinai pasiimsiu šiuos marškinėlius.."

- Džese, paskubėk, išvažiuosim ankščiau, juk nenori pavėluoti! - iš apačios išgirdau mano mintis pertraukusį griežtą mamos balsą.

Nieko neatsakiusi greit įbėgau į vonią vienoje rankoje laikydama plėšytus džinsus, o kitoje mėlynus marškinėlius ant petnešėlių ir apsirengiau kuo galėdama greičiau. Jei mama sužinotų, kad aš vis dar vaikštau su savo chalatu ir apatiniais, tikriausiai visiškai pakvaištų ir visi mano vasaros planai nueitų šuniui ant uodegos, turiu omenyje tikriausiai 700 kilometrų iki stovyklavietės turėčiau nueiti pėsčiomis, nes mama atsisakytų mane vežti. Toks jau jos būdas,  nors ji tau kažką ir prižada, jei kažką padarai ne pagal ją, ji sudaužys tavo svajones ir pažadus į šipulius, ji labai griežta. Bet, kad ir kaip bebūtų, labai myliu savo mamą. 

Išėjus iš vonios pamačiau ją stovinčia šalia mano lovos, pirštu bedančią į mano pusiau sukrautą krepšį.

"Na ką Džese, dabar išsisuksi su puikiausiu melu pasaulyje, arba atsisveikinsi su stovykla"

- Mama, aš jau beveik baigiau, aš tik įsimesiu šiuos šortukus ir akinius nuo saulės ir viskas, galėsim važiuot, - išspaudžiau plačiausią šypseną kokią tik galėjau meluodama mamai.

Mama pakraipiusi galvą ir išeidama iš mano kambario suriko:

- Penkios minutės! 

Pradėjau judėti lyg mane vytųsi šimtas vilkų, bandančių mane sudraskyti. Viską, kas buvo išmėtyta ant lovos greit sukišau į kuprinė, ant galvos užsidėjau akinius nuo saulės, užtrenkiau savo kambario duris ir su kuprine rankoje greit nulėkiau prie mamos mašinos. 

Ji jau sėdėjo viduje ir rūkė cigaretę. Įlipusi nieko jai nesakiau. Ji tiesiog išmetė cigaretę pro langą ir užvedė variklį.

Namai liko man už nugaros, čia negrįšiu dvi savaites. 

"Iki pasimatymo, Nešvili!"

***

Po septynių valandų kelionės kurią praleidau daugiausia miegodama arba žaisdama telefoninius žaidimus pagaliau atvykome į stovyklavietę. 

Prieš mus stovėjo nedidelis namelis su langeliu ant kurios buvo prikaltas medinis užrašas su didelėmis raudonomis raidėmis "Stovykla: Žingsnis Į Priekį". 

Privažiavome prie langelio. Už jo stovėjo vaikinas ryškiomis mėlynomis akimis ir tamsiais, rudais, į viršų sušukuotais plaukais. Ant jo žalių marškinėlių buvo prisegta vardo kortelė su užrašu 'Danielis'.

-Sveiki atvykę į stovyklą! - jis išsišiepė ir padavė mamai lapą, bei tušinuką - Čia pasirašykite, ir susiraskite savo namelio numerį.

Paėmus tušinuką mama greit surado mano vardą, šalia padėjo parašą ir pasakė:

-Tavo namelio numeris trys šimtai penktas, brangioji, aš labai skubu, todėl turiu grįžti į Nešvilį - ji atsisuko į mane, užuodžiau jos nuostabaus kvapo kvepalus, jos juodi plaukai buvo truputį susigarbanoję, krito jai ant pečių, o jos žalios akys stebeilijo į mano rudas. - Sėkmės, tikiuosi puikiai praleisi laiką.