Tavo Eilė Žudyti - Siaubo Istorija (Lietuviškai)

II SKYRIUS

Mane prižadino šurmulys už durų. Girdėjau daug balsų ir žingsnių.

Nuo spintelės, šalia savo lovos pasiėmiau savo iPhone išmanųjį telefoną ir pasitrynusi akis pasižiūrėjau laiką. 6:35

Nusimečiau nuo savęs baltą antklodę, basomis atsistojau ant šaltų, medinių grindų, užsimečiau chalatą. Visos merginos dar miegojo.

Keliais pasirėmiau ant savo lovos ir lėtai praskleidžiau užuolaidą. Saulės spinduliai pradėjo spiginti man tiesiai į akis. Prisimerkiau. Po akimirkos atsimerkusi už lango pamačiau minią žmonių, plūstančią link aikštelės, šalia ežero, kurioje kiekvieną rytą, pagal stovyklos programą vyks rytinę mankštą.

Nulipusi nuo lovos nusižiovavau ir pradėjau persirenginėti.

Persirengus priėjau prie Rouzės ir tyliai pradėjau šnabždėti:

-Ruoze, kelkis, laikas eiti, rytinė mankšta.

Ji tik apsivertė ant kito šono, kažką sumurmėjo, ir toliau miegojo.

-Ar jau einam? - pribudo Kelė.

-Labas rytas, - atsisukusi jai pamojavau su šypsena veide, - Ir taip, jau laikas.

Ji pasirąžė ir atsikėlė iš lovos. Nuo kėdės pasiėmė savo drabužius ir nuėjo į vonią.

Rouzės daugiau žadinti nebereikėjo. Ji šoko iš lovos, vos tik išgirdusi klyksmą lauke. Mane visą nukrėtė šiurpuliai. Kelė su apatiniais iškišo galvą iš vonios.

-Kas čia per velnias?

Patraukiau pečiais.

Rouzė beveik miegodama prilėkė prie durų, atrakino jas ir iškišo galvą į lauką.

-Kas ten vyksta? - paklausiau.

Rouzė nieko neatsakydama pamojo ranka. Kelė greit apsiavė trumpais šortais ir užsimetė džemperį su gobtuvu. Mudvi greit išlėkėme iš namelio, užtrenkiau duris.

Rouzė jau bėgo ežero link. Ten buvo susirinkusi didžiulė minia stovyklautojų. Vadovai išsigandę bėgiojo į visas puses, vieni link ežero, kiti į namelį, kuriame gyveno visi vadovai.

Mudvi su Kele vos tik pribėgome žmonių minią iškart išgirdome kalbas.

-Pala, tai ji nebegyva?

-Negali būti?

-Kas ją rado?

-Girdėjau, kad jai perpjovė kaklą.

-Rouze, kas čia vyksta? - uždėjau jai ant pečio ranką.

Ji atsisuko į mane. Jos veidas buvo pilnas išgąsčio, susijaudinimo ir baimės.

-Kolinas rado vadovę Kenils...Negyvą.

-Ką? - Kelė išsprogdino akis.

Rouzė susigūžusi pakraipė galvą.

Minią praskleidęs vadovas išsiveržė į priekį ir atsistojo ant gan didelės medinės dėžės. Rankoje jis turėjo garsiakalbį. Atpažinau jį. Tai buvo tas pats vaikinas, kuris padavė mamai lapą vos tik įvažiavus į stovyklą. Danielis.

-Stovyklautojai, Dėmėsio! - per garsiakalbį jis kalbėjo itin garsiai. Garsas perėjo per ausis, - Kadangi stovykloje įvyko nelaimė, šiandien visi privalote likti nameliuose.

Danielis net nespėjo baigti kalbos, iškart pasipylė nepatenkintų paauglių kalbos.

-Paklausykite manęs! - Danielis surėkė į garsiakalbį. Visi tuojau pat nutilo.