Istorijų pradžios

"Close your eyes. Now JUMP!": PROLOGAS

PROLOGAS

Situacijoje kaip ši nederėjo per ilgai galvoti. Nuo to atsirasdavo baimė, gudriai, bet greitai apninkanti kūną iki kaulų čiulpų. Jei norėjai kažko pasiekti, kažką nuostabaus patirti, privalėjai čiupti jautį už ragų ir išjodyti tą žvėrį. Būtent ką ir ketinau padaryti, bet nenaudėlės mintys vis vertė dvejoti ir mindžikuoti vietoje. Baikštumas nederėjo prie mano asmenybės, prie to, kaip žmonės mane matė ir ko tikėjosi. Todėl per prievartą nusišypsojau mane stebinčiai minai, pasistiebiau ant pirštų galų, iškėlus virš galvos rankas sunėriau pirštus ir įsitempiau kaip stiga. Vienas... Du... Trys... mintyse skaičiau, o žiūrovai tylėjo, neišleido nei menkiausio garso. Žengtelėjau, nusilenkiau iki žemės ir vėl taip pat išsitiesiau, priėjau liepto galą.
-Užsimerk, - sukuždėjau sau. – O dabar – šok!
Daugiau neklausydama savo minčių, viena koja atsispyriau nuo tiltelio, kitą jau keldama sau virš galvos. Skaidriam, mėliu žibančiam vandeniui siaubingai greitai artėjant, apsiverčiau kelis kartus ore ir pokštelėjau į baseiną virš galvos ištiesusi rankas. Trumpam pasaulis išnyko, garsai išnyko, tik per tankų skydą girdėjau ošiančius palaikymo klyksnius. Neskubėjau išnirti, leidau tamsiai baimei aptraukti kūną ir kai akyse jau ėmė tempti, išnirau ir sparčiais yriais ėmiau kovotis kelią link krašto. Trenerė padėjo išlipti ant tvirtos žemės ir rankšluosčiu apgaubus pečius pasuko į komisiją. Apsimečiau besiklausanti, tarsi įvertinimai ir komentarai man tikrai ką nors reikštu, tačiau su šypsena žvelgiau tik į tiltelį šešių metrų aukštyje, kur dar prieš kelias akimirkas stovėjau. Didžiavau savimi, kad tai padariau ir kitų pritarimo nereikėjo.
-Aš išeinu, - paratariau pasisukusi į trenerę.
-Ką? – Pasimetė ir jos džiugesys dėl puikių balų dingo. – Ką turi omeny? Skubi kur nors?
-Ne, - pakraipiau galvą ir susiraukusi nusitraukiau guminę kepuraitę, kitų detalių jau stovėjau atsikračiusi. – Iš nardymo klubo. Išeinu.
-Bet...
Nesiklausiau kas tęsiasi už „bet" ir įmetus rankšluostį į baseiną, išskubėjau į persirengimo kambarius. Paskubomis palindau po dušu ir švariu rankšluosčiu kruopštiai nuvaliau nuo kūno vandens lašiukus. Visi vis dar stebėjo konkursą, tarsi tai tikrai turėtu prasmę, o aš ramiai apsirengiau savo drabužiais ir išžingsniavau lauk. Prie paradinių durų manęs jau laukė automobilis su puikiai atrodančiu vairuotoju, kurio kaklą iškart apsivijau rankomis.
-Labas, - sukuždėjau jam į lūpas, mūsų kūnams glaudžiantis vienas prie kito.
-Labas, - pakartojo apdovanodamas saldžiu, ilgu bučiniu, kuris galėjo niekada nesibaigti. – Kaip sekėsi? – Domėjosi nosimi trindamasis į manąja.
-Nežinau, - truktelėjau pečiais prajuokindama vaikiną. – Mečiau tai.
-Jau? – Kiek atšlijo nustebęs. – Juk praėjo tik kelios savaitės.
-Man jau gerai, - patikinau vėl prisiglausdama.
-Esi įsitikinusi? – Sunerimo, kas niekada nesikeitė.
Nuo pat mūsų pažinties pradžios šis nuostabus vyras nenustojo rūpintis mano saugumu, jausmais ir gyvenimo įvykiais. Atrodė, per dienas galėtu klausytis net didžiausių kvailysčių, kuriomis kartais sugalvodavau pasidalinti. Bet kokiu metu ir nekreipdamas dėmesio į aplinkybes, puldavo su manimi įvykdyti kito punkto iš ilgo sąrašo, kuriuo kone gyvenau.
-Aš vis dar bijau vandens, - išsakiau tiesą pakreipdama galvą. – Tačiau jau galiu su tuo susidoroti.
-Gal dar reikėtu pabūti, - susiraukęs garsiai mąstė ir gal neklydo, bet aš per daug nekantravau.
-Ne, - tvirtai pareiškiau. – Galima imtis kito punkto.
-Ir koks jis? – Nebesipriešindamas susidomėjo.
Neatskleidžiau jam nei vieno iš punkto, kol neįvykdėme ankstesnio. Lėtai, vienas po vieno kopėme link svarbiausių, o kelyje tvirtai drauge susidorodavome su kiekvienu iššūkiu. Manęs neklausė iš kur kito punktai, vyras težinojo svarbiausią faktą – tai mano didžiausios baimės, kurios neleidžia man ramiai kvėpuoti. Ilgai negalėjau net pažiūrėti į vandenį, bet su pagalba įveikiau šią fobiją, kaip ir kelias kitas ankščiau. Jaučiau, jau laikas judėti tolyn ir eilinį kartą negalėjau to padaryti viena.
-Juk visada mane mylėsi? – Prisimerkiau prieš ištardama sekantį savo tikslą.
-Žinoma, - patikino delnais suspausdamas mano veidas. – Mylėsiu tave amžinai.
-Aš tave taip pat, - kvailai išsišiepiau pavogdama dar vieną bučinį, bet lūpų kampučiai niekaip nenusileido žemyn, kas neleido pasimėgauti akimirka.
-Tai, - vėl prakalbo glostydamas šviesius mano plaukus, jo mėlynos akys net žibėjo iš smalsumo. – Koks kitas punktas?
Luktelėjau leisdama įtampiai dar kiek paaugti, mėgavausi šia akimirka nekantravau, kada imsimės darbo. Dar nežinau kaip tai reiktu padaryti, bet galva net ūžė nuo idėjų ir galimų planų. Tereikėjo surasti tam tinkamą asmenį ir mudu galėjome išbraukti dar vieną baimę iš sąrašo.
-Nužudyti žmogų, - tyliai ištariau žaisdama su vyro marškinių sagomis, bet iš po blakstienų vis dar stebėdama jo veidą. – Esi tam pasiruošęs?
Tylos minutė privertė pasijausti nejaukiai, netgi trumpam pagalvoti, kad padariau klaidą. Juk bet kada galėjau būti išduota, netgi įduota policijai, o po kvailysčių, kuriu pridirbau, su jais susidurti visai netroškau. Velnias tik žinojo, kiek metų kalėjime dėl šio sąrašo jau galėjau praleisti ir kiek dar laukė.
-Padarykime tai, - pabučiavęs mane pareiškė taip ryžtingai, jog aš ir vėl užsidegiau nekantrumu. Abejonės išnyko, tarsi nebūtu likę. Šį žmogų mylėjau ir galėjau pasitikėti iki grabo lentos. Apmaudu, kad negalėjau atsilyginti tuo pačiu.