Istorijų pradžios

"Tik truputi sugadinta": ...

Šokio įkarštyje mane lietė daugybė rankų, nesivaržydama glaudžiausi prie kiekvieno kūno pulsuojančio karščiu. Judėjome vienu ritmu, kvėpavome tuo pačiu tempu, jautėmės artimi ir neišskiriami, nors iki šiol vienas kito dar nebuvome sutikę. Tamsą raižė šviesų blyksniai, bet to nepakako įžvelgti veidus tų, kurių taip aistringai geidžiau. Lūpos, tai plonos, tai putlios, bet visos vienodai karštos, bučiniais nusėjo mano kaklą, rankas, o pasitaikius progai - įsisiurbdavo į manąsias. Susipynę liežuviai šoko pagal atskirą ritmą, bet atrodė dėl to muzika tik dar labiau skverbiasi į mane, įkvėpdama nauju noru mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka. Nieko nebuvo per daug, ribos šiąnakt neegzistavo.

Kone išvirtau į gatvę, kai metalinės durys atsivėrė pasidavusios mano pastangoms. Vėsus vėjas iškart suplaikstė mano plaukus, bet skubiai juos nusibraukusi atsigręžiau į savo kompanionę. Jos žydros akys atspindėjo virš mūsų kabančio žibinto šviesą, o putlios lūpos, apatinė truputi didesnė nei viršutinė, man šypsojosi tarsi perspėdamos, kad saugo sultingą paslaptį. Leidausi pastumiama, atšliejama į sieną ir karštai bučiuojama tos dailios burnos, priklausančios išskirtinai raudonų plaukų merginai. Akimirkai dingtelėjo, kad netinkamai pastačius koją greičiausiai užsigavau kulkšnį, bet, žinojau, skausmo vis tiek nejusiu iki ryto, tad mintis greit paliko mano nevertingą galvą. Negalėjau ir nenorėjau galvoti, kai nuostabios krūtys glaudėsi prie manųjų žadindamos daugiau poreikių, tokių, kurių negalėjome patenkinti gatvėje. Kaip dvi paauglės tik išdykėliškai bučiavomės, leidome rankoms tyrinėti vieną kitą, kol daugiau negalėjome kentėti.

-Taksi? - Iškvėpė man į burną, tai švelniai sukuteno.

Papurčiau galvą atstumdama merginą nuo savęs, kerinčios akys klausiamai prisimerkė, bet atsakiau tik šypsena. Suėmusi jos liaunus pirštus patraukiau gilyn į tamsų miestą, kur normalūs žmonės ilsėjosi šiltose lovose. Tik vienas - kitas langas įrėmino šiek tiek šviesos, bet tai greičiausiai buvo tik keisti vienišiai, negalintys užmigti iš liūdesio ar neapykantos sau. Tačiau geltonos žibintų šviesos man pakako, žinojau kur einu, o ir tamsa manęs nebaugino. Naktys kaip šios, gaivios ir apsiginklavusios žaismingu vėju, teikė saugumo jausmą, diena tokios palaimos neatnešdavo. Šviesoje per daug žmonės svarbos teikė netobulumams, ydoms ir klaidoms. Nejau jie nesuvokė, kad būtent šie išskirtinumai darė mus nepakartojamais ir unikaliais. Tačiau naktis tai suprato, ji neteisė, o aš taip troškau būti priimta.

Ryškioms mintims pradėjus skverbtis į mano galvą sustojau, apkabinau menkai apsirengusią gražuolę ir pabučiavau karštas lūpas. Svaiginama artumo ir vėl užmiršau nerimą, baimės atsitraukė, o ant lūpų pajutau šypseną.

-Beveik atėjome, - pažadėjau raudonplaukiai atsitraukdama nuo jos, tačiau tik dar kelioms akimirkoms.

Netrukome pasiekti motelį, jo raudona iškaba skelbė apie darbą visą parą. Į registratūrą mes nepasukome, nusivedžiau merginą į iš anksto užsakytą kambarį, ant jo durų kabėjo numeris devyni. Visada rinkausi tą patį kambarį, tik draugiją kas kartą atsivesdavau kitą. Tačiau kad ir kieno ranką laikydavau, tą asmenį įleisdavau pirmą ir užrakindavau duris, kai įžengdavau vidun pati. Šviesos nejungdavau, dažniausiai nieko nesakydavau, vengdavau ir į klausimus atsakinėti. Ne todėl, kad man nerūpėtų, tiesiog sekėsi lengviau apie nieką negalvoti, kai nenaudojau žodžių. Todėl tamsoje susirasdavau jų kūnus, bučiniais nusėdavau kaklą ir pokalbiai nutrūkdavo, kad ir kokie menki buvo.

Neplanuodavau kaip viskas vyks, tačiau galiausiai pastebėjau šabloną. Gėrimai, šokiai, bučiniai, glamonės, seksas, miegas... Nuo akimirkos kai palikdavau namus ir patekdavau į klubą, viskas vyko būtent tokia tvarka. Keitėsi žmonės, kokteilių pavadinimai, dainų ritmai, tačiau galiausiai vis tiek išvirsdavau su kažkuo pro tas pačias duris, bučiuodavausi po tuo pačiu žibintu ir užbaigdavau naktį tame pačiame kambaryje. Tačiau kai mano partneris ar partnerė užmigdavo - aš ne. Ne kartą bandžiau, bet negalėjau sumerkti akių. Todėl kiek pagulėdavau, apsirengdavau ir išeidavau, registratūroje atiduodavau kambario raktą.

-Iki kito karto, Viktorija,- nusišypsodavo vyras už stalo.

-Iki, - šyptelėjau, nes abu žinojom, kad tai nėra tikrasis mano vardas. Tačiau tokiose vietose niekam nerūpėjo kas esi, jei tik tinkamai susimoki.

O kodėl Viktorija? Nes aš visada laimiu, visada gaunu ko noriu. Ar bent jau patiriu daug malonumo bandydama tai padaryti. Bet kuriuo atveju namo grįždavau su šypsena, tyliai įslinkdavau pro neužrakintas galines duris ir patekus į virtuvę išgerdavau stiklinę vandens. Sportinius batelius palikdavau apačioje prie laiptų, o prieš įeidama į miegamąjį nusivilkdavau drabužius, tamsoje vilkėdama vien apatinius nusėlindavau į vonios kambarį, nusiprausdavau kito žmogaus prakaitą ir prisilietimus. Galiausiai, lyg nieko net nebūtų įvykę, atsiguldavau į lovą, luktelėdavau kol Tonis sureaguos į mano buvimą šalia ir apkabins.

-Norėčiau nors kartą užmigti, kai esi šalia, - šį kartą sukuždėjo ir kažkas manyje sukirbėjo, gal ne kaltė, bet menka kruopelytė liūdesio.

-Aš čia, - atsakiau pagalvojusi. - Ir dabar galime miegoti abu.

Nugara prisiglaudžiau stipriau prie vyro krūtinės, ant kaklo pajutau sunkų atodūsį, bet daugiau žodžių nebuvo ištarta. Leidau sau atsipalaiduoti ir užsimerkti, paskutinį kartą pagalvoti apie raudonplaukę merginą, kuri ryte pabus viena motelio kambaryje. Pati to nežinodama gavo dovaną, nes ne kiekvienas mano kompanionas gauna sulaukti saulėtekio. Ne visada pasitenkinau šokiais ir glamonėmis, seksu, kad ir koks geras būtų. Manyje gyveno monstras, kuris troško pasisavinti viską, kas jam nepriklausė, net jei tai buvo žmogaus gyvybė. O aš ir nesipriešinau, jaudulys degino man krūtinę kiekvieną kartą kažkam praradus gyvenimą. Tik kartą nepasidaviau šiam nuodingam poreikiui, vienintelio pasigailėjau ir dabar jis gulėjo mano lovoje, kasnakt sugrįždavau į mūsų namus ir būčiuodavau Tonį kitaip, švelniai, dėmesingai.  Nors prie lovos visada turėjau ginklą, jei kažkuriuo metru monstras nuspręstu atsiimti tai, ką iš jo atėmiau.

-Myliu tave, - sukuždėjo dar prieš užmigdamas vyras ir aš jam pakartojau tuos žodžius. Išties nejaučiau to jausmo, seniai jo atsisakiau, tačiau mano melas darė Tonį laimingą, tai buvo svarbiausia. Nelaikiau savęs blogu žmogumi, tik truputi sugadinta, tačiau dienos pabaigoje, kuris iš mūsų toks nėra.