Istorijų pradžios

"Act of love": PROLOGAS

  Man patiko stebėti savo tėvus pagal muziką linguojančius virtuvėje, apsikabinusius sėdinčius prie židinio, švelniai pakštelint vienas į kitam į lūpas ryte prieš darbą. Jų akyse spindėjo meilė, o šypsenos išdavė – ji amžina. Tokiu jausmu gali dalintis tik likimo suvestieji, kuriu gyvenimo tikslas daryti savo išrinktąjį laiminga. Abiem tai sekėsi puikiai. O aš svajojau apie tokią meilę. Kiekvienas juos sutikęs jautėsi įkvėptas mylėti ir rūpintis. Niekas net neįtarė, kad tikros istorijos neturi gražių pabaigų. Ši jos taip pat nesulaukė.

-Mitana, - mamos balsas sugergždė, akimirkai nuskambėjo net kaip vyro. Nuo visų tų cigarečių, kurias surūkydavo – ne daug iki tokio balso pokyčio ir trūko. Kartais stebėdavausi, kaip toks sunkiai nusakomas balsas gali sklisti iš tokios kasdienės, tačiau nenuviliamai puikios moters lūpų.

-Jau laikas, - dar kartą spustelėjau jos švelnia ranką, traukdama link kapinių vartų.

-Aš jo taip ilgiuosi, - sudejavo kone alkanai žvelgdama į šaltą, juodą akmenį ant kapo. Brangiame antkapyje tebuvo du žodžiai, vienintelis vardas ir pavardė bei gimimo bei mirties metai. Keliasdešimt raidžių ir aštuoni skaičiai, daugumai nieko nereiškiantys, o mums žymintis gyvenimo prasmę.

-Žinau, mama.

Apglėbiau motinos virpančius pečius iš nugaros, smakru pasirėmiau į kairį petį ir užsimerkusi atsidusau. Niekada jai nesakiau, tačiau man nebeskaudėjo, spėjau su tuo susitaikyti. Stengiausi prisiminti tėtį, verčiau save jo ilgėtis ir tai prisimenant bent apsiverkti. Mamai paklausus, sakydavau, kad ji tiesiog niekada nemato mano ašarų. Juk privalau būti stipri, padėti jai ir nepakenkti sau. Bijojau garsiai pripažinti, jog tiesiog jo nebemyliu, nes beveik neprisimenu.

-Mes negalime vėluoti, - švelniai sukuždėjau į ausį, papuošta deimantiniu auskaru.. Sukeltu plaukų specialiai paleistos sruogos kuteno mano skruostą, į nosį stipriai tvoskė plaukų lakas ir perdėtai saldūs kvepalai.

-Patikėk, be manęs nepradės, - patikino suspausdama mano pirštus.

-Mama, - dar kartą pratariau.

Aplink kapus lankė tik keletas žmonių, tačiau visų iki vieno žvilgsnis krypo nuo artimųjų kapų ir smigo į mus. Be gėdos ar drovumo, visi spoksojo į dvi keistuoles su puošniomis, pustomis suknelėmis prie apleisto kapo. Tik brangus, vis dar blizgantis antkapis leido patikėti, jog kažkam vis dar rūpi po žeme jau dešimt metų pūvantis kūnas.

Atsitraukusi nuo motinos, nusisukau į nedidelę koplytėlę. Jau seniai netikėjau Dievu, tačiau vis tiek tyliai paprašiau, jog visa ši istorija baigtųsi ir atgulus amžino poilsio galėčiau savo tėvą pažinti iš naujo. Kas kartą mums kartojant tą patį gyvenimo žaidimą, lyg užburtame rate kartojant tas pačias nuodėmes, elgdavausi neatsargiai. Vis bandžiau privilioti mirtį, tačiau, atrodė, ši specialiai manęs vengia.

-Mama, tai tavo vestuvės, - neapsikentusi griežtai priminiau. – Ir negalėsi pasiteisinti, kad turėjai aplankyti mirusio vyro kapą, nes prieš visas vestuves tai darai.

Tai kartojosi jau metų metus. Mat tai mes darėme. Mama susirasdavo turtingą, tačiau naivų vyrą. Apsukdavo jam galvą savo moterišku seksualumu ir įmantriais proto žaidimais, tad šis ją vesdavo jau po kelių mėnesių. Tuomet tiesiog besdavome pirštu į kalendorių, į kurią dieną pataikydavome – ta diena jos naujasis vyras mirdavo, mes pakeisdavo tapatybes, kiek paįvairindavome išvaizda ir po savaitės tropikuose – vėl viską kartodavome iš naujo.

-Ką gali žinoti, gal staiga suras tokia, kuri apsirašys prieš vestuvinę sutartį, - paerzinau keldama nuo žolės rausvai oranžinės, pustos ir įmantriai rauktos suknelės apačią.

-Netart to baisaus žodžio prie manęs! – Sušuko. Prarūkytas balsas pasklido per kapines, kiek atokiau stovinti senolė net persižegnojo.

-Tai paskubėkim, - nešdama savo įspūdinga sijoną žengiau pirmyn, kol mamą tą patį darė su savo tortą primenančios suknelės.

Prie kapinių vartų mūsų vis dar laukė prabangus baltas limuzinas, o šalia jo galinių durelių stovėjo vidutinio amžiaus vyriškis. Jo tvirtas kūnas atrodė puikiai aptrauktas juodu kostiumu, tokios pat spalvos lakuoti batai net blizgėjo saulės šviesoje. Degiau įspūdingoje suknelėje, vairuotoja nuo tos kaitros bent jau saugojo daili kepurėlė su nedideliu snapeliu.

-Jis neturtingas, - vien man sukuždėjo mama. Vairuotojas krustelėjo, tačiau išliko ramus, net negirdėjo kaip nusivylusiai skambėjo moters balsas. – Jei rinktis vyrą – tai tik turtinga.

-Mano darbas jai atsikratyti, tavo – ieškoti, - tyliai pratariau.

Mano susidomėjimas vairuotoju nusilpo, visą dėmesį vėl okupavo mintys ir svajos, apie netikėtą avariją, galbūt kokius užpuolikus. Tačiau jau „entosios" vestuvės mūsų jau laukė, turėjau vos dvi dešimtis minučių pasiruošti pasipuošti dirbtina šypsena. Turėjau atrodyti meili, entuziastinga ir lipšni, kad visi tikėtu, jog esu ne tik puiki pirmoji pamergė, meili dukra, tačiau ir nuostabi įdukra savo būsimam tėvui. Tėvui, kuris net mano, jog man septyniolika. Originalių dokumentų jau ir neturėjau, tik atmintyje išliko tikrieji gimimo datos skaičiukai, pagal kuriuos artėjo mano devynioliktasis gimtadienis.

-Imk, - mums sėdinti limuzine, mama įbruko man į rankas sulankstytą lapą. – Kalendorius, - patarė.

Nebyliai linktelėjus išlanksčiau lapą ir paskubomis nužvelgiau juodus mėnesių vardus ir daugybę pasikartojančių skaičių. Pirmiausia pažvelgiau į rugpjūčio vienuoliktą dieną, nes tuomet ir vyko vestuvės.

Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau, pasukau savo ant nykščio nešiojamąjį žiedą ir kelis kartus pasukus lapą – bedžiau į jį nematydama. Nedrąsiai atplėšiau akių vokus, sulaikiusi kvėpavimą žvelgiau į datas ir tuomet patraukiau pirštą.

-Rugpjūčio dvylikta, - ištariau sutrikusi.

-Rytoj, - tyliai pridūrė mama.

Visada turėdavome bent kelis mėnesius pasiruošti, viską gerai apgalvoti, taip nekrisdavome policijai į akis. Likau taip pakerėta šio fakto, kad visa vestuvių ceremonija prabėgo prieš akis per akimirką. Jau ne kartą buvau tai mačiusi: priesaikos, lemtingi „Taip", jaunavedžių bučinys, sveikinimai, tostai, vakarėlis, tortas ir kitos banalybės. Mane šokdino visi vyresni vyrai, jie elgiasi maloniai, bet manydami, kad nematau – žvilgčiojo į mano pūpsančią krūtinę. Galiausiai iš viso to saldumo mane išgelbėjo mama. Jos nebejaunos rankos suspaudė mano pečius, o aš apsivijau jos liemenį. Priglaudžiau įkaitusį skruostą prie jos ryškaus raktikaulio ir užsimerkiau.

-Išvykstame už pusvalandžio, - sukuždėjo man į ausį.

-Sveikinu, - uždėjus rankas ant mamos pečių, švelniai juo spustelėjau ir kuo nuoširdžiau nusišypsojau. Jai iš tikrųjų tai kėlė laimės, o dėl menkiausios savo gimdytojos šypsenos buvau pasiruošusi žudyti. Būtent tai ir dariau. – Bet už mažiau nei dvidešimt keturių valandų tavo vyras bus negyvas.  

* * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * *

AUTORĖS ŽODIS: Dar vienas prologas iš 2014 metų apie juodąją našlę bei jos dukrą.