Seven Minutes

seventh minute

Seven Minutes

seventh minute

'Padėjau prirašytą laišką virtuvėje ant stalo ir nuėjau į savo kambarį. Jau žinau, ką padarysiu ir žinau, kad greitai mano gyvybė užges. Galbūt gailėsiuos prieš viskam pasibaigiant, tačiau jau nebesvarbu. Manęs nebebus.

Svarsčiau apie šį dalyką jau labai ilgą laiką. Per jį supratau, kad iš tiesų aš niekam nerūpiu. Man pabodo. Man pabodo visos problemos, ašaros dėl jų, skausmas, kai nerandu būdo, kaip tvarkytis su pačia savimi. Man jau pabodo viskas, esu per silpna. Pasirodysiu savanaudė, kad nesistengiu dėl kitų, kad pasitraukiau iš savo gyvenimo kelio įskaudindama žmones kuriems aš 'rūpiu'. Tačiau aš jiems pradėsiu rūpėti tik tada, kai aš būsiu du metrai po žeme. Taip, aš savanaudė. Visi mes esame savanaudžiai, nes norime kitų dėmesio, norime jaustis rūpimais, mylimais, tačiau patys nepastebime, jog kartais per daug žiūrime į save, nepastebime, kad galbūt kiti aplink jaučiasi taip pat, o gal net dar blogiau. Nepastebime, kad galbūt iš tiesų rūpime kažkam. Nepastebime mažų dalykų, kurie daro mus laimingais.

Aš nepastebiu. Nekenčiu savęs už tai.
Esu per silpna pakelti save.'

***

Noriu grįžti, noriu gyventi, bet... negaliu.

Okei, galbūt jums šita istorija pasirodė be galo keista, neturinti jokios prasmės, kokia ji yra ir man (man prasmę ji turi, kadangi kai kurie dalykai yra paimti iš mano gyvenimo, tačiau ji yra keista) - tačiau norėjau parašyti kažką, nors minčių istorijoms visiškai nėra :/ jei negaila, parašykit nuomonę, ir ačiū tiems, kurie skaitė (: x

(2020-04-11: redagavau kai kuriuos dalykus (realiai stengiausi labai kažko nekeisti), tačiau esmė liko ta pati :) )