Nesuprasta N.H

PROLOGAS

1817-ųjų ruduo

Vija prisiplojo prie tamsoje skendinčio dūmtraukio ir pro judančia lietaus uždangą stebėjo kaip du vyrai, neka daugiau nei vos įžiūrimi šešėliai pliaupiančioje juodumoje, iš namelio į vežimą nunešė siaubingą naštą. Tarp sienų stovintis arklys pabruko uodegą, pradėjo neramiai trypti ir suprunkštė, mirties tvaikui pasiekus šnerves. Prie jo galvos stovintis berniukas kažką burbtelėjo drebančiu balsu ir aukščiau kilstelėjo žibintą.
- Viens, du, trys...- pasigirdo dunkstelėjimas, vyrams staigiai įvertus kūną į vežimą.
Vijai suspaudėširdį. O Dieve! Atsargiau.
- Gerai. Džekai ar viską paėmei?
-Aha... oi, palauk, o kur?..- Džekas įšoko į vežimą ir ėmė naršyti.-Jau, Bilai, radau.
-Ką?
-Maniau, pamiršom tą prakeiktą kuolą. Būtų negerai jį pamiršti. Pastorius tikrai supyktų, net neabėjoju.
Pasigirdo piktas purkštavimas.
-Juk ne jam pačiam tenka tai atlikti. Ar ne? Ką gi, eime. Geriausia greičiau viską užbaikti.
-Aha. Ei, vyruti, paduok tą lempikę. Pats ropškis galan ir prigulk. Nesuk dėl to galvos. Siaubinga gėda. Bet nieko nepadarysi, reik paklusti įsakymams.
Įsakymams.. Žibintas perėjo iš rankų į rankas ir vežimas nudardėjo tolyn, o ji pajuto, kaip sukilo šleikštulys. Išnirusi iš šešėlių nusekė pavymui-tokiu atstumu, kad nepamestų silpnos švieselės pliaupiančiame lietuje.
Kaimo gatvelės pabaigoje pasigirdęs netikėtas kanopų kaukšėjimas privertė ieškoti priedangos bažnyčios šventoriuje. Ji tepajėgė įžiūrėti, kad prisiartinęs raitelis buvo aukštas ir apsigaubęs storu apsiaustu. Sukandusi kalenančius dantis, kad neišsiduotų, Vija įtemptai klausėsi, apie ką raitelis kalbasi su vyrais. Žodžius nustelbė smarkus lietus, tačiau žemas balsas skambėjo nepažystamai. Greičiausiai koks turtingasis atvykelis, šiandien kiek anksčiau apsistojęs nakčiai smuklėje.
Vija nurijo įsiučio kupiną riksmą, kai jojikas prisiderino prie lėtos vežimo eigos. Tai ne jo reikalas! Turbūt tikisi išgirsti pritrenkiančią istoriją, kad galėtų papasakoti draugams. Apimta bejėgiško įniršio ji sugniaužė kumščius. Turi neišsiduoti. Tikriausiai jis ilgai neužsibus. O tada ji galės padaryti tai, ką reikia. Numirksėjusi lietaus lašus nuo akių Veritė iš kaimo nusekė paskui vežimą ir raitelį.
Lietus netruko permerkti nudrenktą apsiaustą, ir ją iki pat kaulų persmerkė šaltis. Vija nevaldingai suvirpėjo, bet tučtuojau apsimetė, kad tai-tik šaltis ir nėra ko bijoti.
Atkakliai vis kartojo šią litaniją mintyse. Nėra ko bijoti. Nėra nei meškų, nei vilkų. Vaiduoklių taip pat nėra. Nėra ko bijoti...
Be tamsos ir pačios baimės. Vija dar niekada nebuvo išėjusi iš namų taip vėlai, maža to, vienui viena... Tu nesi vienui viena. Priekyje vežimas... vis tiek niekas šiaip sau nesišlaistytų tokią naktį... Nuo šios minties Viją nukrėtė šiurpas, bet ji prisivertė apie tai negalvoti... Nėra ko bijoti... tik kažkodėl neapleido pasibjaurėjimas savimi.
Vežimas pasiekė kryžkelę. Drebėdama iš nuovargio ir šalčio Vija prisišliejo prie gyvatvorės, pritūpė ant šlapios velėnos, menkai jausdama kimbančias šakas ir ledinio vandens srovelę, varvančia nugara žemyn. Virpančia ranka nusibraukė atgal purvinus permirkusius plaukus ir kyštelėjo nosį iš slėptuvės. Pagaliau lietus liovėsi, debesys ėmė sklaidytis, o pro jų plyšius skverbėsi košmariška mėnulio šviesa.
Ant žemės padėtas žibintas apšvietė pažliugusę dirvą. Netoli jo Vija pamatė tamsią dėmę.
Vienas iš vyrų pasilenkė virš jos ir nusikeikė.
-Po velnių! Prakeikta duobė beveik iki pusės pribėgo vandens. Viešpatie! Na ir apgailėtinas darbas!
-Koks skirtumas,-prabilo kitas.- Bent dabar nereikia kasti. Įmeskim jį ir viską baikim. Sakyčiau, kuo greičiau, tuo geriau. Ei, padėk man.
Vija nenuleisdama akių žiūrėjo, kaip tie du tipai nužingsniavo prie vežimo galo.
-Palauk.-Nepažystamasis nulipo nuo žirgo.-Kuris nors iš jūsų palaikykite mano žirgą. Aš pats nuleisiu jį į duobę.
Išsiveržė gniaužiama rauda. Kaip jie drįsta? Nejaugi ji pasmerks varkšę žlugusę butybę vežime būti nuleistai į kapą smalsaus pašaliečio?
-Kas, po galais, čia buvo?-suniurzgėjo vienas iš vyrų neramiai apsidairęs.
Vija atžagaria ranka užsidengė burną ir skaudžiai grybštelėjo odą dantimis.
-Niekas,-atsakė aukštas svetimšalis.- Koks nors žvėris išsiruošė į medžioklę.
-Tokią naktį?-nusišaipė kitas vyras.-Nee. Matyti, kad ne iš Lunono būsit. Kiekvienas sveiko proto turintis padaras šiuo metu tūno giliai savo urve.
Nepažystamojo balso tonas buvo pašaipus.
-Na, gerai. Ką tada turėčiau pasakyti? Kad kokia nors nelaiminga čia gulinti būtybė verksmingai sveikina neseniai mirusįjį?
Pasigirdo siaubo pilni aikčiojimai.
-Niekada taip nesakykit.
-Ša, patylėlite!
Atvykelis iškėlė kūną iš vežimo ir vyrai atsitraukė. Vijai neliko nieko kito, tik stebėti, kaip aukšta figūra, nešina tragiškuoju nešuliu, lengvai nužingsniavo duobės link.
Ji įsitempė stengdamasi pamatyti, kaip kūnas atmestinai metamas į purvą, ir užplūdo neviltis. Tačiau skausmą pakeitė apstulbimas, kai nešėjas atsiklaupė purvyne ir paguldė kūną į amžinojo poilsio vietą. Negarsus pūkštelėjimas į vandenį pasakė, kad pareiga atlikta, ir tikrai daug švelniau, nei ji tikėjosi. Sukrėsta Vija pamatė, kaip vyras atsitiesė ir kažką įmetė į duobę ant kūno.
Ją pasiekė žemo balso kuždesys.
-Atiduodame šį kūną...
-Ei, klausykit!-pertraukė pasipiktinęs balsas.-Taip negalima! Kunigėlis sakė. Taip parašytamaldaknygėje! Tie kurie pakelia prieš save ranką...
-Velniop, ką sakė kunigėlis!
Vyriškis susigūžė dėl netikėto prasiveržusio įsiučio, o pašalietis tęsė:
-Dulke buvai ir į dulkę pavirsi...
Žemas balsas nuslopo tyloje, o dėkingumo ašaros susimaišė su lietaus lašais ant Vijos skruostų. Kad ir kas jis buvo, mažai tenutuokė, kad tapo vieninteliu jos draugu šioje košmariškoje naktyje, ir ji visą likusį gyvenimą melsis už jį.
-Verčiau pasitraukit, pone,-neryžtingai prabilo vyresnis iš vyrų.-Nebent norit padėti.
-Ne, dėkoju.-Nepažystamasis atsitraukė, o jo balsas skambėjo šiurkščiai.-Ar negalite verkšelio palikti ramybėje? Tik pasakykite pastoriui, kad viską padarėte! Ši vėlė nekankins jūsų. Leiskite mirusiam ilsėtis!
-Nee, pone,-nenusileido vyriškis.- Kunigėlis pamokė, kaip viską padaryt. Eikit savi keliu, pone. Bjaurus reikalas, bet reikia padaryt.
Piktas riksmas palydėjo kalbančiojo žodžius ir pašalietis žengtelėjo tolėliau.
Vienas iš vyrų priklaupęs palinko virš kapo ir pakėlė ranką. Sustingusi iš siaubo Vija matė, kaip lempos šviesa slystelėjo per drėgną plieną, ir išgirdo pirmą žvėrišką dunkstelėjimą, kai kūjis atsitrenkė į medį. Baisūs smūgiai. Žiaukčiodama ir nekesdama savęs už bailumą Vija delnais užsispaudė ausis, bet garsai vis tiek prasiskverbė, aidėjo kraujyje, lyg pačios širdis būtų smaigstoma.
Beveik netekusi nuovokos ji griuvo ant žemės, nekreipdama dėmesio į kūną stingdantį geliantį šaltį. Net kai suvokė, kad vyrai užpilą duobę, beldimas negailestingai aidėjo joje draskydamas sielą.
Neliko nieko kito, tik sulaukti, kada jie pasišalins ir ji galės atsisveikinti.
Pagaliau vyrai baigė darbą, ir Vija, klausydamasi paskutinio tolstančio kanopų kaukšėjimo, ištykino iš už gyvatvorės. Oras šiek tiek pasitaisė, pro debesų properšasblykčiojanti mėnesiena nušvietė jos kelią prie sukasto kauburėlio.
Beviltiškai raudodama Vija susmuko ant kelių į purvą, ašaros nesuvaldomai sruvo skruostais.
-Ak tėveli, atleisk man! Aš nesupratau... tėveli... atasiprašau... niekada nenorėjau... myliu tave...
Nesiliaudama verkti ji įkišo ranką į krepšelį ir išsitraukė savąją auką. Kad ir kokia menka, kad ir kokia apgailėtina ji buvo, Vija negalėjo sau leisti daugiau. Jei pastatytų kryžių, nors ir patį kukliausią, jį nuverstų. Net gėlių puokštę nuimtų nuo kapo kas nors pamatęs.
Vokčiomis ji supureno šlapę šaltą dirbą, ruošdama slaptajam vainikui. Jis atleis jai... privalo atleisti. Juk kadaise ją mylėjo...
-Ir ką, po perkūnais, tikiesi čia rasti, tu menkysta? Kokių nors apgailėtinų niekučių? Visą kelią girdėjau, kaip sekiai paskui mus. Nujojau tik norėdamas tave išvilioti iš slėptuvės.
Šiurkštus balsas perskrodė Viją, pajutusi, kaip kažkas piktai sugriebė už peties ir apsuko, ji suspigo iš baimės ir bejėgiškai griuvo ant kapo į purvą.
-Ar tau niekas nesakė,-negailestingai tęsė balsas,-kad visi savižudžio turtai atitenka Sostui. Nieko čia nerasi, berneli. Geriau palik varkšą numirelį ramybėje, kol negavai pylos, kurios esi nusipelnęs!
Apstulbusi Vija dėbsojo į užpuoliką, bet mėnulis pasislėpė ir aukštas grėsmingas šėšėlis užstojo akiratį. Ji mėgino prabilti, tačiau nuo verkimo patinusi getklė dar labiau užsitraukė, ir visa, ką pavyko išspausti, buvo dusli aimana.
-Ką gi, keliauk sau! Eik plėsti kito kapo!
Jos kojos atsisakė sukrutėti. Vija bejėgiškai stebėjo, kaip šešėlis palinko vuršum jos ir timptelėjęs pastatė. Abu riešus įkalino vienos rankos gniaužtas. Kita ranka jis nubloškė šalin jos goptuvą kaip tik tada kai vėl išniro permainingas mėnulis. Vija pakėlė akis, tačiau šviesa krito nepažystamajam į nugarą ir veidas liko paskendęs tamsoje.
-Dieve mano!- Riešus spaudę gniaužtai iš karto atsilaisvino ir Vija susvirduliavo, bet tučtuojau atsidūrė daug pavojingesnėje padėtyje, nes pašaliečio ranka apglėbė ją per liemenį.-Tu-mergaitė, vaikas! Ką, po paraliais čia veiki? Kas tokia esi?
Nors ir sprinkdama baime, Vija prisivertė pabilti:
-Aš... aš Vija. Vija Skot. Jis... jis...- Rauda vėl užgniaužė jai gerklę.
-Vija? Vadinasi... esi jo dukra.-Šiurkštumą it kas būtų nupūtęs, jį pakeitė pasibaisėjimas ir užuojauta.- Ką tu sau galvoji? Nereikėjo čia ateiti. Dėl Dievo meilės, kiek tau metų?- Drebančia ranka jos nevikriai, bet švelniai nubraukė šlapius susitaršiusius plaukus jai nuo veido.