Nesuprasta N.H

3

1822-ųjų vasaros pabaiga
-Mergaite, ką tu čia darai? Kaip drįsti švaistyti laiką akaitiniams,kai reikia pataisyti Selijos suknelės apsiuvą!
Mergaitė kitaip dar vadinama Selina Dering, greitai pakilo ir skubiai paslėpė knygą apdaužytos kelioninės skrynios, stovinčios šalia lovos, apatinėje dalyje.
-Atsiprašau, teta Faringdon. Aš... aš nežinojau, kad atplyšo Selijos suknelės apsiuvas.
Ledi Faringdon nė nesiruošė klausytis tokio pasiteisinimo.
-Iš kur tau žinoti, jei slapčia išsliūkini į savo kambarį ir dykai leidi laiką skaitydama? Nė viena ledi negulinėja ant savo lovos! Ledi sėdi taip, kaip pridera tinkamai išauklėtai damai.
-Judvi su Selija liepėte nesimaišyti jums po kojomis,-paprieštaravo Vija.
Ji susilaikė nepaaiškinusi, kad kambaryje, išskyrus lovą ir kelioninę skrynią, kurios apatinė dalis stovėjo palei lovą, o viršytinė atstojo kėdę prie lango, daugiau nieko nebuvo. Tikrai nieko, ant ko būtų galima atsisėsti tinkamai išauklėtai damai. Jau nekalbant apie patogumą.
-Neatsikalbinėk, mergaite! O gal nori, kad vėl išperčiau? Tučtujau eik pas Seliją or sutaisyk tą apsiuvą! Kol dar neatvyko jo šviesenybė ir kiti svečiai?
-Klausau, teta.
Bet žodžiai atsimušė į plikas sienas, nes ledi Faringdon jau buvo išlėkusi iš kambario. Ginčytis buvo beprasmiška. Net ir už menkiausią prieštaravimą mergina sulaukdavo tokios skaudžios bausmės, lyg būtų sukėlusi visuotinį maištą. Dabar ji jau nebeprieštaravo vadinama Selina,nors to bardi negalėjo pakęsti.
Vija nuolankiai užrakino skrynią rakteliu, kurį nešiojosi ant kaklo pasirišusi supinta virvute. Meiliai patapšnojusi per ją susikaupė, stvėrė siuvimo reikmenų pintinėlę ir išėjo iš tamsaus kambarėlio paskui tetą. Žonoma, Selija isteriškai siautės dėl atplyšusio apsiuvi, tarsi tai būtų pasaulinė katastrofa, ir kaltins visus, tik ne savo neatsargumą.
-Kur buvai?!- suspigo Selija, kai Vija įžengė į elegantišką jos miegamajį.- Tik pažiūrėk, kas nutiko! O lordas Horan gali pasirodyti bet kurią minutę!
Vija išrinko tinkamos spalvos siūlą ir įvėrė į adatą- nutylėjo, kad pirmiausiai lordą Horan pasitiks vyresnysis ir kiti neužsiėmę liokajai, o tada pagal visus formalumus pasveikins namų šeimininkai. Paskui jis greičiausiai pasišalins į savo kambarį pasitaisyti kaklaskarės ir gurkštelėti brendžio, todėl vargu ar pastebės, kad trūksta vyriausiosios šeimininkų dukters, ir visai nesvarbu, atplyšęs tas apsiuvas ar ne. Bent jau tuo Vija buvo tvirtai įsitikinusi, tokią išvadą padarė stebėdama kitus šiuos namus lankiusius džialtelmenus. Nebuvo jokios priežasties abėjoti, kad grafas Horan galėtų kuo nors skirtis nuo jų. Išskyrus, žinoma, kad jis turtingesnis.
Vija priklaupė prie Selijos suknelės palanko ir ėmė daigstyti.
-Paskubėk!-suinkštė Selija ir pasisuko į langą, ištraukdama nuplyšusius raukinius š Vijos saujos. Šį neapdairų poelgį palydėjo drykstančio audinio garsas.-Žiūrėk ką padarei!-tūžmingas Selijos riksmas pranoko ankstesnius bandymus.-Vaje, mama! Pažiūrėk, ką ji padarė! Tyčia!
Nurijus ne visai padorius žodžius Vija atsisuko ir pamatė, kaip į kambarį įpuola teta.
-Nedėkinga mergiščia!- sušuko ledi Faringdon.- Po visko, ką mes dėl tavęs padarėme! Viską tau davėme!
Vijai dinktelėjo, kad juodą be menkiausio kitos spalvos akcento suknelę kurią ji dabar vilki jai atidavė pastoriaus ūkvedė, bet prikando liežuvį ir baisiausiai susikauousi kuo stropiau taisė Selijos padurkus. Jei nusišypsos sėkmė, lordas Horan ves šią merginą ir įrodys esąs tikrų tikriausias karalius Mėlinbarzdis(pasakos veikėjas, kuris turėjo septynias žmonas ir šešias nužudė už nepaklūsnumą).
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Niekas, ką Vija per artimiausias dvidešimt keturias valandas išgirdo apie lordą Horan, nepaskatino jos pakeisti nuomonės, kad juodu su Selija verti vienas kito. Lordas Horan atvyko vėlai, per vakarienę šiurkščiai atsikirto mažiausiai trims žmonėms, kuriuos aiškiai laikė nevertais jo aukštų kalbų, o susirinkusieji gaudyte gaudė kiekvieną jo ištartą žodį.
-Koks išvaizdus vyriškis!-dūsavo Selija, kitą vakarą ruošamasi miegoti.- Žinoma ir siaubingai turtingas. Galima tik stebėtis, kodėl taip ilgai delsia vesti! Savaime suprantama, titulą jis paveldėjo visai netikėtai, kai prieš trejus metus mirė brolis.
Vijai, kuri tvarkė passeserės drabužius, toptelėjo, kad visai įmanoma, jog daugiau nė viena moteris taip nesižavi tokiu vyru kaip jos šviesybė, tačiau nustūmė šią mintį į šalį. Kiekvienas turtuolis gali būti ir pasipūtęs, jei tik nori, o visuomenė vis tiek laikys jį išvaidžiu vyru.
-Aišku, ji žalgosi nuotakos, jei jau čia atvyko,-tęsė Selija.
Vija sumirksėjo dėama sulankstytus marškinius.
-Mat kaip?
Toka logiškas žingsnis jai nešovė galvon. O jum turėjo suprasti, kad apsilankymas Faringdonų rūmuose yra privalomas besiruošiantiems vesti grafams.
-Jis niekada nepriima kvietimų į pobuvius užmiesčio namuose, važiuoja tik pas artimiausius draugus,-paaiškino Selija maloningai nuolaidžiu tonu. Nors gal greičiau jis buvo pagyrūniškas.
Vija užtrenkė stalčių su marškiniais. Gaila, kad ne drauge su Selija.
-Įsivaizduok, kokia pamaloninta jautėsi mama, kai jo šviesybė pranešė priėmęs kvietimą.-Selija staipėsi priešais veidrodį, grožėdamasi savo auksinėmis garbanomis ir mėlynomis akimis.- Savaime suprantama, jis nori merginti mane šiek tiek asmeniškiau nei būtų įmanoma Londone.
Nuo kada per pobuvį užmiesčio namuose, į kurį suvažiuoja daugiau nei dvidešimt svečių, įmanoma bent kiek artimiau pabendrauti? Vija nutylėjo savo abejones. Jeigu Selija dėl to džiaugiasi, kas ji tokia, kad ieškotų priekabių?
-Stebiuosi, kad taip anksti pasišalinai,-tarė ji.
Selija truktelėjo petukais.
-Ak, Horan dingo biliardo kambaryje su keliais džentelmenais. O mama dar pakvietė tą nuobodą Arabelą Holingsvort ir jos tėvus, tai kokia prasmė likt? Ji nieko kito nedaro,tik visą laiką giriasi savo sužadėtuvėmis su seru Bartolomėjumi!- Selija papūtė lūpytes.-Todėl pasakiau, kad man skauda galvą ir išėjau. Be to, džentelmenams patinka, kai moteris šiek tiek bejėgė.
Vija nuslėpė šypsnį. Jei Selijai, kaip jos kadaise buvusiai draugiai, pavyks pasičiupti vyrą,greičiausiai lordą Horan, tai pagyroms nebus nei pradžios, nei pabaigos. Be abejo, patikėti Selijos žodžiai apie panelę Holingsvort nuobodumą kilo iš pavydo. Na o kalbant apie bejėgiškumą... Selija nė kiek ne bejėgiškesnė už gyvatę.
-O dabar gali sušukuoti man plaukus, Selins.-Selija su pasimėgavimu žvelgė į savo atvaizdą glostydama išsidraikiuses garbanas.
Vija perspėjo save, kad nebandytų peštelėti už tos garbanos ir paėmė šepetį sidabriniais aptaisais.
-O varge,-liūdnai atsiduso Selija.- Tik pažiūrėk į tas šlykščias strazdanas!
Dėbčiodama į nepriekaištingą puseserės veido atvaizdą veidrodyje Vija nusistebo. Kokia musė jai dabar įkando?
-Nematau nė vienos,- neapdairiai leptelėjo ji,-bet jei reikia, daniškasis losionas stovi ant tualetinio staliuko.
Atvaizdas veidrodyje pikdžiugiškai išsiviepė.
-Selina, kalbu apie TAVO strazdanas.
Vija tvirčiau suspaudė plaukų šepetį ir susitvardžiusi pradėjo šukuoti. Daug saugiau viską išpasakoti pagalvei. Priešingai nei Selija, pagalvė neliežuvaus ir neužtrauks jai bausmės. Faringdonai labiau nei kas kitas išmokė ją elgtis santūriai ir slėpti jausmus.
Vija sudrebėjo. Tapus Selina tai pavykdavo daug lengviau. Bauginančiai lengvai. Kartais atrodydavo, kad ji pasiklysdavo tirštame rūke. Ir kurią nors dieną nebepaiegs rasti kelio atgal.

SRR UŽ KLAIDAS. JEI NESUNKU KR DIMINA ŠI ISTORIJA-VOTE.
Lara
-
-
-
-
-
-