Nesuprasta N.H

4

Vija su malonumu pakrutino petukus, apšviestus saulės spindulių, prasiskverbiančius per apdarus. Kai porai valandų pavykdavo nuo visų pabėgti, nebaugdindavo net ir pilnas krepšys taisytinų drabudžių. Žinoma, ant nosytės atsiras dar kelios stazdanėlės šalia tų, kurios Selijai praėjusį vakarą atrodė tokios bjaurios. Visai nedidelė kaina už rytą, praleistą lauke.
Kai adata įsmigo į suplyšusią anklodę, mintys nuslydo visai kitur, o jas nejučia pertraukdavo teškantis fantanas ar atsitiktinai tarp lelijos lapų švystelėjusi auksinė žuvelė. Čia ji galėjo svajoti. Apsimesti, kad šiuose namuose arba kur nors šiose žemėse yra žmogus, kuriam ji rūpi. Galėjo būti Vija, o ne Selina.
Čia, labirinto viduryje, kurį laiką galėjo jaustis saugi. Na, jos kojų pirštams gal ir nebuvo visiškai saugu. Jiems grėsė pavojus būti apkramtytiems. Vija pakrutino pirštukus maskatuodama plikomis kojomis vandenyje ir pajuto krustelėjimą, kai išgazdinta žuvis nuplaukė gilyn.
-Ak, lorde Horan! Koks melas! Jūs esate pats baisiausias padaras!
Vijos ramybę sutikdė pamaiviškas Selijos čiauškėjimas, kuriam atitarė itin vyriškas dundenimas. Ką, po galais, Selija, tarnų praminta Miegančiąja gražuole, veikia labirinte devintą valandą ryto viena su lordu Horan? Ne pirmą kartą Vijai teko susidurti su neapsakoma tetos veidmainyste-pasakiškam turtingam ir kilmingam vyrui ledi Faringdon patikėtų savo skaisčiąją nrangenybę lydėti po sodo labirintą, tikrą nešvankybių lizdą. Toks kokios nors kitos panelės elgesys būtų pasmerktas kaip begėdiškas.
Vėl pasigirdęs kikenimas priminė Vijai jos nesaugią padėtį. Stryktelėjusi ant kojų ji susigrūdo aklodę, o drauge ir savo kaines bei šlepetes, į pintinę, o ir įsidūrusi adata į pirštą užgniaužė keiksmą. Kuriuo takeliu jie eina? Jai reikia pasirinkti kitą, kad akis į akį nesusidurtų su Selija ir jos gerbėju. Vija krūptelėjo. Jeigu ją čia užtiks, teks iš sąrašo išbraukti dar vieną slėptuvę.
Ji susiraukė ir įsiklausė. Jie buvo visai netoli. Vija laukė pasiruošusi sprukti. Balsau vis atrėjo. Ji įsitempė, tada pamatė, kaip pro gyvatvorės plyšelį blykstelėjo gelsvas muslinas. Suvokusi, kad ištrūkti turi kokias penkias sekundes, čiupo pintinę ir basomis pasileido tekina takeliu. Pasiekusi angą kitoje tvenkinio pusėje dingo jiems iš akiračio.
-Kas ten buvo?
Nuostabos kupinas Selijos klausimas privertė Viją sustingti. Po šimts. Jie išgirdo ją. Ji iš visų jėgų stengėsi kvėpuoti tyliai.
-Paukštis. Arba kiškis,-spėliojo lordas Horan.-Regis, minėjote, kad jūsų  brolis taip pat čia bus?
Išgirdusi klausiamą gaidelę vyriškio balse, jau nekalbant apie kilusį įtarimą, Vija vos pajėgė sutramdyti kylantį juoką. Dieve mano! Na ir vėpla-pasimovė ant tokios apgaulės! Arba visiškai nepažysta Godfrio. Kad Godfris Faringdonas susitiktų su savo seserimi labirinto viduryje lydėti įsimylėjėlių porelės? Tik ne šiame gyvenime. Akivaizdu, kad lordas Horan, išlepęs aukštuomenės numylėtinis, kiekvienos santuokinio amžiuaus dukterį turinčios mamytės geidžiamas grobis, buvo kruopščiai apvyniotas aplink pirštą.
Neįtengdama atsispirti pagundai Vija kyštelėjo nosį iš už gyvatvorės. Jeigu lordas Horan nebus atsargesnis, netrukus bus grandinėmis prikaustytas prie...
Vijos širdis vos nesustojo ir ji visa drebėdama susigūžė. Negali būti? Ar gali? Negalėdama patikėti tuo ką pamatė, ji giliai įkvėpė ir dar kartelį vogčiomis dirstelėjo. Selija, pasipuošusi gražiausia raštuota muslino suknele, vos atidengenčia dailias kulkšnis po klostėtu apsiuvu, vartė akis prieš... Niall.
Vija pasijuto sukrėsta. Ji negalėjo suklysti. Kiekvienas to veido bruožas buvo įsirėžęs atmintyje. Griežtos linijos, kampuotas žandikaulis. Širdis šokinėjo jai stengentis prisiminti kiekvieną smulkmeną. Niall. Čia.
-Panele Faringdon, gal mums vertėtų grįžti?
-Fe!-Grakščiai sušnarėjusi sijonais Selija prisėdo ant suoliuko.-Kodėl kas nors turėtų iš to padaryti kokias nors išvadas? Galų gale, lorde Horan, tokie geri draugai, kaip mes...
Tokie geri draugai?
Jo šviesybės balsas buvo persunktas abėjingumo:
-Linkiu jums gero ryto, panele Faringdon. Patikėkite manimi, draugystė verčia mane paisyti jūsų reputacijos!
Vija vos neužspringo, kai Selija suraukė antakius stengdamasi suprasti, ar šiuos žodžius galima laikyti komplimentu. Jai bežiūrint, jo šviesybė nusilenkė Selijai ir pasisuko eiti iš labirinto.
Srlija pašoko ant kojų.
-Ak sere! Privalau jus palydėti, kad nepasiklystumėte. Mūsų labirintas tuo ir garsėja, kad svečiai jame beviltiškai pasiklysta!
Vija susmuko prie gyvatvorės. Nusprendė duoti jiems daugiau laiko išsiaiškinti, tik tada grįžti. Ji klausėsi nutolstančių balsų.
Gal labirintas ir nėra pati geriausia vieta, kai namuose knibždėte knibžda svečių. Pernelyg lengva pakliūti į spąstus, kad ir kaip puikiai pažinotum šią raizgalynę. Negali sau leisti būti užkluptai ir suteikti tetaiFaringdon dingstį vėl ją nubausti.
Tačiau Niall čia... kodėl? Ar jis iš tikrųjų mergina Seliją? Niall? Jos gerasis švelnusis Niall? Ar jis žino, kad ji taip pat čia? Ak, dėl Dievo meilės! Kodėl turėtų žinoti?
Vija meprisiminė, kad būtų sakiusi jam, kas toks jos dėdė. Regis,kitą rytą po jos tėvo laidotuvių Niall labai anksti išvyko iš kaimelio. Neturėjo susitikti su lordu Horan. O jei vis dėlto išsiaiškino, kad ji čia? Vija prikando lūpą. Padėti jai galėtų tik perimdamas iš Faringdonų jos globą. O to nepadarys net jei ir labai norėtų. Gal ir gali savo viešnagės metu priversti juos tinkamai su ja elgtis, bet jam išvykus... Nors diena buvo šilta, Vija nukrėtė šaltukas. Tada būtų dar blogiau nei anksčiau.
Vieno dalyko Vija neįstengė suprasti. Šiai šeimai ji nereikalinga. Jie nekentė jos. Tai tada, kodėl teta Faringdon atsisako parašyti rekomendacinį laišką ir leisti jai išeiti iš šių namų?
Ne. Ji privalo laikytis atuokiau nuo Niall. Nors jis turbūt jos nepažintų po penkerių metų... tada ji buvo dar vaikas. Liesa nesubrendusi penkiolikmetė, matyta lajinės žvakės šviesoje. Ne. Jis jokiu būdu jos neatpažins.
Vijos svajonėse Niall iš karto ją pažindavo, užsikeldavo ant žirgo ir išsigabendavo su savimi. Lordas Horan-visiškai kitas reikalas. Grafai nesisodina neturtingų merginų ant savo brangių grynakraujų eržilų ir neišsibogina ten, kur būtinų būtiniausiai viskas baigiasi laimingai. Ji kažkaip privalo išmesti lordą Horan iš galvos ir svajoti vien tik apie Niall. Priešingu atveju praras ir šią paguoda teikiančią svajonę.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Kitą vakarą Niall, grafas Horan, su palengvėjimu ataiduso, kai damos paskui ledi Faringdon išėjo iš valgomojo. Kas, po velnių, jį apsėdo, kad priėmė šį kvietimą? Juk nekentė tokių susibūrimų. Damos demonstruoja apsimestinį susižavėjimą,nors tai grynų gryniausia veidmainystė. Džentelmenai taip pat nedaug geresni.
Kitoje stalo pusėje jaunasis Godfris Faringdonas pagyrūniškai pasakojo apie kitame pobuvyje sutiktos ledi kompanionę. Niall susierzinęs sugriežė dantimis. Padarė didelę klaidą nusprendęs patikėti pulkininko Skoto dukters globą ją mylinčiai šeimai.
-Ei, Horan! Ar mane girdite, bičiuli?
Niall per stalą pažvelgė į poną Malburį.
-Esate viliojamas į spąstus,-užjaučiamai tarė Malburis.
Niall abėjimgai pažvelgė į jį. Jis tai žinojo. Per vakarienę Selija Faringdon subtiliai varžėsi su subtilingąją mamyte. O kur dar mažoji šio ryto gudrybė? Jis nusipurtė. Tikras košmaras. Įkliuvo į apsukrios mergiotės žabangus!
-Brendžio!-neatlyžo Malburis.
-Oi!-Niall staiga susigriebė, kad jam iš kairės sėdintis Tornfildas bando perduoti grafiną brendžio.-Atleiskite, Tornfildai.
Jis šliūkštelėjo į taure gėrimo ir nugėrė gurkšnį. Vos įstengė nuraminti naują drebulio bangą. Dar vienas klaikus vakaras. Viešpatie. Ir ko tik nepadaro vyras, norėdamas nuraminti sąžinės graužatį- dalyvauja šiurpiuose pobuviuose ir kelia taurę pasibaisėtino brendžio į šeimininkų sveikatą.
-Klausykite, Horan,-tyliai tarė Tornfildas.-Atrodo, panelė Selija smarkiai susižavėjusi jumis!- jis pašnairavo į Niall.- Drystu trigti, kad jums belieka tik žaisti:Pele, pele, pas ką žiedas žydi?
Niall godžiai gurkštelėjo brendžio. Vieną dalyką jis galėjo garantuoti: gal panelė Selija ir susižavėjusi juo, bet jis tikrai jos neims. Pelė gali sau toliau lakstyti paskui žiedą. O jis laikysis atuokiau nuo labirinto.
-Žinoma, jei tokia mintis nevilioja,-tęsė Tornfildas, parodydamas tokiam apgirtusiam žmogui neįprasta nuovokumą,-visada gslite pasilinksminti su Fane Monkrif arba Keite Haiburi. Jos nesitiki ištekėti.- Jis pamėgino gašliai mirktelėti.
Niall kažką neaiškiai sumurmėjo ir priminė sau, kad vis dėlto turi elgtis kaip padorus žmogus. Tačiau suvokė, kad jei ledi Monkrif ir ponia Haibury čia būtų ir pradėtų leisti jo pusėn jau baigiančių išblėsti gyvenimu nusivylusių moterų kerus, jis, be abejo, pagalvotų, ar jam vertėjo čia važiuoti.
Velniop! Dabar jau per vėlu persigalvoti. Jis čia, o atvažiuoti reikėjo prieš daugelį metų. Nors buvimas šiuose namuose vus tiek nedavė jokių rezultatų. Nepavyko nieko sužinoti, todėl reikės tiesiai šviesiai pasiteirauti šeimininko. Tiesa, nenutuokė, kaip tai padaryti taktiškai.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Galiausiai Niall nusispjovė į taktiką ir kai jie išėjo iš valgomojo, prirėmė šeimiminką prie sienos.
-Faringdonai, ar būtų galima asmeniškai su jumis š nektelėti?
Lordas Faringdonas tik sumirksėjo. Paskui išsiviepė. Tokia pataikūniška ir pergalinga šypsena, kad Niall iškart įsitempė, pasiruošęs mūšiui.
-Na žinoma, Horan. Bibliotekoje mums niekas netrukdys. Štai čia!-jis davė ženklą sūnui.-Godfri, perspėk miledi, kad būsiu užsiėmęs, turime neatidėliotinų reikalų su Horan.
Niall priešiškai nužvelgė jį. Dieve mano! Tas vyras tiesiog trina iš džiaugsmo rankas! Ką, po paraliais, jis?.. Staiga suprato ir tiesa pribloškė Niall. Faringdonas mano, kad jis ketina paprašyti rankos. Selijos. Mintyse keikdamas savo kvailumą Niall nusekė paskui šeimininką į biblioteką.
-Dar brendžio,Horan?
Niall numojo ranka į geras manieras.
-Ne. Dėkoju.
Faringdonas supratingai išsišiepė ir vis tiek įpylęs taurę stumtelėjo Niall.
-Ne, ne, Horan. Tai ne tas pats gėrimas kaip valgomajame! Šito tikrai nešvaistyčiau tai šutvei!
-Aš jau pakankamai išgėriau,-šaltai pareiškė Niall.
Faringdonas įsistebeilijo į jį.
-Pakankamai? O, a... na, taip.-Jis pats gurkštelėjo.-Tai eikime prie reikalo. Kaip suprantu, jums patiko tai,ką pamatėte. Ji gavo visa, kas geriausia, todėl...
Niall iš karto užbėgo jam už akių.
-Lorde Faringdonai, norėčiau pasiteirauti, gal turite kokių nors žinių apie panele Skot?
-Panele Skot?- Lordas Faringdonas netyčia kryptelėjo taurę ir brendis išsiliejo per kraštus.
Niall susiraukė dėl tokios reakcijos. Faringdono akyse nuo įdėmaus jo žvilgsnio kažkas šmėstelėjo. Baimė.
-Taip. Kiek man žinoma, ji-ledi Faringdon dukterėčia ir jūsų globotinė,-negailestingai spaudė Niall.-Jos vėlionis tėvas buvo mano dalinio vadas, todėl nusprendžiau apie ją pasiteirauti.-Niall apsimetė apžiūrintis paveikslą.
-Mat kaip,-Faringdono balse buvo girdėti panieka,-apgailestauju,  bet ji su mumis nebegyvena.
Pyktis užplūdi Niall, jis atsigrežė ir įdėmiai įsistebeilijo į Faringdoną. To ir bijojo. Vija Skot išsiųsta vienas Dievas težino kur. Ten, kur jos tragiška istorija negalės padaryti gėdos vietos aukštuomenėje siekiantiems Faringdinams. Niall kuo puikiausiai įsivaisdavo: ji verčiama būti kokios bjaurios senos raganos kompanione arba sunkiai pluša kokioje nors nusikaltusių mergiočių perauklėjimo įstaigoje. Na, jis tam padarys galą!
Niall su pasitenkinimu stebėjo, kaip Faringdonas išblyško ir prisivertė atpalaiduoti rankas. Kumščiais kažin ar pavyktų ištraukti informaciją iš priešiškai nusiteikusio vyriškio. Šiaip ar taip, toks būdas nediskretiškas.
-Gal galėtum duoti jos adresą, Faringdonai? Norėčiau pareikšti jai pagarbą.
Ką jie padarė tai mergaitei? Ar jis galės padėti? Gal ledi Arnsvort, jo teta Amelija, duotų jai darbo?
-Horan,bijau, kad neteisingai mane supratote. Sakydamas, kad panelė Skot su mumis nebegyvena, turėjai galvoje, kad ji... kad ji yra...-greitai išbėrė lordas Faringdonas.
Niall sudrebino siaubas, sumišęs su stulbinančiu skausmu.
-Ji mirė.-Tai buvo ne klausimas ir kažkas jo viduje nutrūko, kai lordas Faringdonas pritariamai nulenkė galvą.
-Ka-kada?-jis neįstengė suvaldyti trūkinėjančio balso. Tas varkšas narsus vaikas. Mirė. Žinia draskė jam širdį.
-Ak,visai netrukus, kai apsigyveno pas mus.- Lordas Faringdonas išspaudė atodusį.-Aišku, labai liūdna, vis dėlto tai tik į gerą. Po negarbingos Skoto mirties nedaug buvo kuo įmanoma jai padėti. Drįsčiau teigti, kad ji pati tai jautė.
Prisiminęs penkiolikmetę raudančią mergaitę, kuri klūpėdama purve prie savo tėvo kapo sodino sciles, Niall vos nečiupo namų šeimininko už gerklės.
-Labai abėjoju.- Jis vargiai atpažino savo balsą, užkimusį ir virpantį.
Faringdonas nužvelgė jį.
-Tikrai nenorite išgerti, Horan? Kalbate, lyg jūsų gerklėje būtų kas nors užstrigę.
Taip, joje užstrigo pyktis. Gėrimas nieko nepakeistų. Tik kiltų pagunda ta pyktį tėkšti Faringdonui į veidą.
-Kaip suprantu, ji palaidota kapinėse prie bažnyčios,-kažkaip įstengė prabilti Niall.-Pareikšiu jai pagarbą ten.
Scylės. Jai patiko scylės. Jis paprašys sodininkų svogūnėlių. Keistas garsas, išsiveržęs lordui Faringdonui iš lūpų, privertė Niall atsikvošėti. Lordo žandikaulis įsitempė, o Niall klausiamai išlenkė antakius. Atrodė, kad lordas Faringdonas uždusins tampydamas kaklaskarę.
-Ak,na... hm... kalbant apie tai, Horan... žinote, kapas nepaženklintas, pats suprantate. Apmaudu, labai apmaudu. Reikia pripažinti, tai giminės silpnoji vieta. Telieka džiaugtis, kad aplenkė mano šeimą.
Niall skrandis apsivertė suvokus Faringdono žodžių prasmę. Kapas nepaženklintas...
Vadinasi ji... Kito savižudžio kapas it priekaištas iškilo atmintyje. Jis jautė lietų, užuodė šlapią žemę... ir girdėjo siaubingą raudą. Prieš akis vėl stojo ašarotas mergaitės veidas, suskambėjo trūksmingas balsas, jai iš visų jėgų stengiantis užbaikti psalmę, juto lengvą patiklų svorį ant rankų, kai stengėsi ją paguosti. Matė tamsias liūdnas akis liepsnos šviesoje jose žibėjo ašaros ir padėka - nors ir už tiek nedaug, nors per vėlai.
Niall apsisuko ir netaręs daugiau nei žodžio išėjo iš kambario.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Vija išsliūkino iš virtuvės vos baigusi skaičiuoti sidabrą. Skubiai perbėgo viršutiniais koridoriais iki užpakalinių laiptų, vedančių į miegamajį.
Pagrindiniais laiptais kopiančiųjų žmonių žingsnių garsas paskatino dar labiau paskubėti. Teta kuo aiškiausiai įspėjo nesimaišyti svečiams po akimis. Iki šiol jai pavyko išgyventi nepakliuvus į bėdą ir visai nenorėjo nutraukti šios sėkmių grandinės.
Pasiekusi užpakalinius laiptus Vija kilstelėjo sijonus ir jau buvo beįveikianti po dvi pakopas vienu metu, tačiau išgazdinta spygtelėjo, kai nuo sienos atsiskyręs šesėlis čiupo ją į glėbį. Pažįstamas brendžio dvokas tvokstelėjo jai į veidą.
-Paleisk, Godfri!-Vija smogė apgirtusiam pusbroliui ir pabandė išsisukti, tačiau jis be vargo vėl ją sučiupo ankštoje erdvėje.
-Tik draugišką bučinuką.
-Godfrisgašliai mirktelėjo. Bent jau taip nusprendė Vija iš neaiškiai ištartų žodžių. Motinai nematant jis nuolat varvino seilę žiūrėdamas į ją.
Ji pasijuto užspeista viršuje stovinčio Godfrio ir žemyn vedančių laiptų.
-Liaukis!-sušnypštė Vija ir gribė nagais jam už veido.
Godfris staigiai loštelėjo ir čiupęs už riešų prisitraukė ją artyn.
-Tik tada, kai gausiu bučinuką,-suniurnėjo jis.
Viją apsupo brendžio tvaiko ir blogo burnos kvapo mišinys.
-Ne!-žiaukčiodama ji spyrė jam, pataikė į blauzdą ir skaudžiai suaimušė kojos pirštą.
Tačiau to pakako. Godfris iš skausmo suriko ir pastūmė Viją taip stipriai, kad spygtelėjusi iš baimės ji atatupsta nusvirduliavo laiptais žemyn į kolidorių.
Bet nugriuvusi Vija išsigando dar labiau. Užuot tėškusis ant grindų, ji atsidūrė saugiame stipriame glėbyje. Neįtikėtinai vyriškame glėbyje, bet mikliai buvo pastatyta ant kojų ir paleista. Apstulbusi ji žvilgtelėjo viršun į juodbruvą griežtą veidą. Ryškiai mėlynos akys persmeigė ją kiaurai.
-Oi!-aiktelėjo jo.- Ką jūs čia veikiate?
Šviesūs antakiai pakilo nebyliai klausdami.
-Ar mes pažįstami?
Visas Vijos pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, kol ji dėbsojo į vyriškį,kurio privalėjo vengti labiau už kitus.
-N-ne,-sumelavo Vija.-Jūs išgazdinote mane. Ačiū, sere. Aš... aš nežinojau, kad čia kas nors yra. Aš... aš paslydau.
-Tikrai?-žemame balse pasigirdo vangus smalsumas.-Faringdonas irgi paslydo?
Vija nepajėgė numalšinti drebulio. Staiga jos alkūnė atsidūrė tvirtuose gniaužtuose.
-Nagi, Faringdonai, malonėkite ir jūs išlįsti,-tęsė jos išgelbėtojas.-Noriu įsitikinti, kad teisingai vienas kitą supratome.
Iš laiptinės išniro Godfris ir Vija pajuto visai nekrikščionišką pasitenkinimą pamačiusi, kad smagiai drykstelėjusi nagais jam per veidą paliko kraujo žymių.
-O kas jums darbo?-pasiuto Godfris.-Čia ne jūsų namai!
Lordas Horan visai nelinksmai šyptelėjo.
-Svečių užgaidas derėtų tenkinti, Faringdonai. Rodos, tarnaitė ne itin nusiteikusi priimti jūsų meilinimąsi. Adarytumėte man paslaugą, jei paliktumėte ją ramybėje. Ar aiškiai kalbu?
Tarnaitė? Vija vos nepratrūko pykčiu. Bet užgniaužė įniršį ir nudelbė akis. Greičiausiai su šiais drabužiais ji tikrai atrodo kaip tarnaitė. Be to, juk nusprendė, kad Niall geriau nežinoti, jog ji gyvena šiuose namuose.
Godfris kvailai išsišiepė.
-Nenusiteikusi? O, Ji visada net labai nusiteikusi...
Atrodė, kad Horan tuoj pratrūks.
-Eikite. Kol nepamiršau, kad jūsų tėvas-šių namų šeimininkas.
Godfris žengtelėjo atatupstas.
-Manote, kad pavyks užbėkti man už akių, Horan?-nusišaipė jis ir stengdamasis atrodyti abęjingas pasitampė rankoves. Tada persibraukė ranka per veidą ir įsispoksojo į kraują, aiškiai negalėdamas patikėti tuo, ką mato. Žvilgsnis, kuriuo jis pervėrė Viją, žadėjo kerštą.
Šalta baimės banga perbėgo Vijos nugara. Jei žinia, kad ji nukrito lordui Horan į glėbį, pasieks tetos ausis, šis reikalas baigsis tikrai blogai.
-Faringdonai, siūlyčiau jums nespręsti apie kitus pagal save.-Jo žviesybės balsas tapo grėsmingas.-Man nėra jokio reikalo per prievartą meilintis visai to netrokštančioms kambarinėms. O dabar teikitės nešdintis!
Metęs dar vieną pagiežingą žvilgsnį Vijos pusėn Godfris pasišalino. Jos širdis nusirito į kulnus. Vienas Dievas težino, kaip Godfris paaiškins savo motinai dėl apdraskyto veido, bet Vija buvo tikra, kad toje iatorijoje ji suvaidins pagrindinį vaidmenį.
Suvirpėjusi ji pasisuko eiti. Jei Godfris neužsimins, kad čia įpainiotas ir lordas Horan, ji kaip nors išsisuks. Bent iš dalies.
-Palūkėkite.
Vija iš lėto atsigręžė. Ir beveik prieš savo valią pakėlė akis į Niall veidą. Griežtuose jo bruožuose buvo sustingęs ryžtas ir geležinė valia. Staiga jos siela ėmė džiūgauti ir maištauti, nors Vija stovėjo bežadė, įkalinta jo žvilgsnio.
-Milorde?
-Tu stebini mane, mergaite.
Vija sunkiai nurijo seiles, bet nieko neatsakė, tik atengėsi atrodyti nuolanki ir atsispirti jo akių traukai.
-Tu tarnaitė?
Prieš penkerius, netgi prieš trejus metus Vija būtų kategoriškai tai paneigusi. Bet dabar... dabar kai suprato, kaip lengvai gali būti išvaryta iš šių namų, nors neturi kur eiti, dabar, kai suvokė, koks likimas jos laukia, jeigu jie išspirų ją lauk, mergina sutriko.
-Tu kalbi ne kaip tarnaitė,-neatlyžo Niall.
-Esu vaikų auklė,-burbtelėjo ji.
Ir tai nebuvo grynas melas. Ji mokindavo jaunesnes mergaites, kol būdavo ieškoma samdoma guvernančių. Jos dažnai keitėsi, tarpai, kai viena išeidavo, o kitos būdavo ieškoma, vis ilgėjo.
-Šit kaip,-Rodės, toks atsakymas jį įtikino.-Užsiminsiu tavo šeimininkei, kas nutiko ir...
-Dėl Dievo meilės m, NE!-Sudrebėjusi Vija prisivertė kalbėti ramiai:- Mano...-Ji tavo šeimininkė, ne teta.- Ledi Faringdon apkaltins mane, ne Godf... ne jį. Mane atleis. Prašau nieko nesakyti!
-Koks tavo vardas?
Vija vos neužtroško, vis dėlto kažkaip išstenėjo taip nekenčiamą vardą ir padarė reveransą:
-Selina Dering, milorde.
Netikėtai pasigirdo kitas balsas:
-Gal būtų galima paklausti, kas čia vyksta?

Tai va. Pagaliau kita dalis. Tik skaitytojų nėra, tai ir noras kurti pasislėpęs. Tai tiek. Kita-nežinau kada. Nepamirškite vote!!!!!