Lost In Sadness ❤

2 dalis ❤

Negalėjau patikėti, kad išvykstame po kelių dienų...

Iškarto naujienas pranešiau savo geriausiai draugei.

Aš - *Negaliu patikėti!.. Po kelių dienų išskrendam su tete!!*
Emilija - *Tu čia rimtai??!*
Aš - *Ohh taiippp!!*
Emilija - *Kaip suprantu nebeilgai matysimės, gal susitinkam. Papasakosi apie arėjančią kelionę :) *
Aš - *Okkyy. Atvaryk pas mane, nes aš namie viena*
Emilija - *Okkyy, jau lekiuu 😘*
Aš - *Laukiu😘*

Kol jos laukiau sugebėjau pasiimti guminukų, nes žinojau, kad juos tikrai valgysime kalbėdamos :D Viską nunešiau į savo kambarį ir padėjau ant lovos.
*Po 5min*
Išgirdusi durų skambutį nulėkiau ir atidariau duris, kaip ir tikėjausi ten stovėjo Emi. Neilgai laukus gavau diiidelį huggg. Taip pat ją apsikabinau ir šyptelėjau.
- Eime į mano kambarį, - pasakiau su šypsena veide.
- Okyyz.
Greit užlipome į mano kambarį.
- Tu kaip ir visada pasiruošusi mano atėjimui, - nusijuokė ir pasiimė guminukų.
- Kaip gi kitaip, tik žinai, kad colos niekada pas mane nerasi, - nusijuokiau.
- Ohh taipp, gi mano bestulka negeria colos, - apsimestinai susiraukė, bet neišlaikiusi nusijuokė.
Abi kritome į mano lovą ir pradėjome pokalbį.
- Tai kada išvyksti?
- Pirmadienį, - ir linksmai ir liūdnai atsakiau.
- Džiaugiuosi dėl tavęs, - nuoširdžiai šypsojosi Emi.
- Ačiukąąą, - šyptelėjau ir ją apsikabinau.
- Ejj.. Nesuspausk, kitaip iš vis manęs nebeamatysi ir nepapasakosi apie tai kaip susitiksi Isac, - ji kiek galėdama tvardė juoką, bet galiausiai jai nepavyko ir pratrūko juoktis .
- Gerai, gerai. Dar jam pasakysiu, kad mano bff apie tave galvoja kas kart kur tik bebūtų, ir laaabai nori autografo ir bučkio, - pro ašaras sakiau.
- Būtinai, - taip pat juokėsi.
Šitaip prakalbėjom kvailai visas 2 valandas, iki kol jai suskambo telefonas ir jai reikėjo išeiti.
- Nepamiršk manęs, meile. Rašyk kas dien, - pasakė ir smarkiai mane apkabino.
- Niekada nepamiršiu, rašysiu, skambinsiu ir protą knisiu koks Ikke gražus, - vėl juokiausi.
- Lauksiu, - nusišypsojo.
Dar kartą apsikabinus išėjo.
Pasijaučiau alkana, juk šiandien nieko dar nevalgiau. Nutipenau iš lėto į virtuvę, atsidariau šaldytuvą ir išsitraukiau jogurtą.
- Puikūs tavo pusryčiai.
Išgirdau balsą ir atsisukus pamačiau tėtį grįžusį iš darbo.
- Tep tep ir kaip visada pusryčiai, - nusijuokiau.
Abu nusijuokėme, tada tetė nuėjo į viršų, o aš baigiau valgyti. Išmetusi indelį, išploviau šaukštelį. Išėjau iš vurtuvės ir užlipau į savo kambarį. Kadangi jau buvo vakaras , o aš buvau išsekusi nuo tiek daug džiaugsmo, tai kritau į lovą ir užmigau. Dar jaučiau kaip kažkas atėjo į kambarį ir pažiūrėjęs priėjo ir pasakė " Labanakt mažoji mano" supratau, kad tai tėtis. Vos teištariau, " Ir tau labos" bet mane išgirdo ir išėjo. Po kelių minučių jau buvau savo sapnų karalystėje...

Heyy, sulaukiau skaitytojų kelių, tai parašiau antrą dalį, žinau pieva labai didelė, bet tai mano pirma istorija. Gal bus kam patiks, vėl lauksiu skaitančių 😃