Lost In Sadness ❤

3 dalis ❤

Po kelių minučių jau buvau savo sapnų karalystėje...

Atsibudau nuo ryškių saulės spindulių, bet negalėjau pramerkti akių, nes buvo per ryšku. Teko nusisukti į kitą pusę ir tik tada atsimerkti. Tai padariusi sugraibiau savo telefoną ir pažiūrėjau kiek valandų.
- Kodėl manęs niekas neprikėlė??! - surėkiau pamačiusi, kad jau po pirmos valandos.
Atsakymo negavau. Todėl teko lipti iš lovos ir eiti į vonią atlikti rytinius ritualus. Po viso šito apsirengiau šį derinuką.

Nuėjau iš lėto į virtuvę, nors ir mokėjau gaminti, bet pati sau to nedarydavau. Pasiimiau ir išsikepiau vaflių ir juos suvalgiau su kakava.
- Bent vieni pusryčiai normalūs, iš visos šios savaitės, - sušnabždėjau sau.
Jau buvo ir antra valanda todėl nusprendžiau eiti susikrauti daigtus į lagaminą rytojui.
*Po 2 valandų*
-Pagaliauu!! - sušukau baigusi krautis lagaminą. Pasilikau tik vieną derinuką kurį rytoj apsirengsiu skrendant.
-Labas, mieloji, - išgirdau tėtį pasisveikikant.
-Labas, - atsakiau ir nusileidau apačion.
- Katik baigiau krautis lagaminą. Šiandien ankščiau iš darbo?
-Aha šiandien ankščiau, nes gi ir man daiktus reikia susidėti, - nusijuokė.
-Išalkęs gal? - pasiteiravau nors atsakymą žinojau.
-Tai aišku, - nusijuokė. -Aš tai ne tu, valgau gi, - vėl nusijuokė.
-Gerai, gerai be patyčių tik, einu kažką paruošiu, - pati nusijuokiau.
-Gerai.
Nusprendžiau pagaminti kotletukus, juk tai paskutinis kartas per vasarą kai čia juos gaminsiu pagalvojusi ėmiausi darbo. Maždaug po valandos maistas buvo paruoštas.
-Valgyt! - sušukau ir išgirdau kaip tetė lipa laiptais ir ateina į virtuvę.
-Ooo kažkas kotletukus gaminoo, - kaip ir visada nusijuokė.
-Taip, pagalvojau, kad paskutinis kartas kaip vasarą čia juos gaminu, - nusijuokiau.
Pradėjome valgyti. Ir po maždaug 15 minučių jau baiginėjome valgyti. Aš taip ilgai valgiau, nes nelabai išalkusi buvau. Iškarto surinkusi indus juos suploviau, o tetė užlipo toliau dėtis daiktų.
Nusprendžiau apsidairyti aplink namus, juk jų taip ilgai nematysiu. Pirmiausia nuėjau į svetainę, po to sekė kito aukšto kambariai, baigusi apžiūrėti vidų išėjau į sodą. Ten kaip it visada seniau kabėjo didelės supynės, buvo baseinas. Nebuvome vieni iš turtingiausiųjų, bet namas išties buvo gražus.
Nebesigaudžiau laike jau. Nuėjau atsisėsti ant supynių, ten sėdėjau ir žiūrėjau į baseiną ir gamtą kurioje užaugau. Juk tai pirmos atostogos kai kažkur išvažuojame net 3 mėnesiams. Išsitraukiau telefoną pažiūrėti kiek valandų, o jau rodė lygiai 7. Kiek nustebusi ramiai atsistojau ir ėjau į savo kambarį. Ramiai užpilau laiptais ir atsidariusi kambario duris šokau į lovą. Pagulėjusi ten apie penkias minutes pasiimiau kompiuterį ir įsijungiau tą patį kaip ir visada. Dar pabuvau YT ir nusprendžiau eiti miegoti juk rytoj bus diidelėė diena. Padėjau kompiuterį ant staliuko ir įjungiau jį krauti. Atsigulusi kažkaip netikėtai greitai užmigau...
*Rytas 7 valanda*
Mane prikėlė tėtis, kad jau ruoščiausi. Kaip ir visada pirma ryto kelionė buvo vonia. Išlipusi apsirengiau pasirinktą derinuką.

Plaukus išsidžiovinau ir palikau paleistus. Nusileidau į apačią ir pasiimiau obuolį pusryčiams (kaip ir visada mažai maisto). Tėtčio nesutikau, matyt savo kambaryje. Žinojau, kad išvaziuosime už 15 minučių tai užlipau atgal ir įsidėjau kompiuterį į dėklą. Prabuvau savo kambaryje visą laiką, kai išgirdau sakant, kad jau važiuosime. Pasiimiau lagaminą ir kompiuterį ir leidausi į apačią. Nulipusi iš karto sustojau ir gavau klausimą.
-Na ar pasiruošusi? - paklausė su šypsena.
-Kitaip ir būti negali, - tepasakiau.
Išėjome ir užrakinome namus. Įlipau į mašiną ir laukiau kol bus sudėti lagaminai. Išsitraukiau telefoną ir atsisveikinau su Emi, nuėjusi į FB pasidalinau postu "Pagaliau prasideda vasara!!" ir pažimėjau, kad skrendu į Suomiją. Kai atitraukiau akis nuo telefono jau važiavome. Neilgai trukus jau buvome vietoje. Šyptelėjau, juk tai pirmas mano skrydis lėktuvu. Su niekuo nenorėjau kalbėti ir matyt mane tetė suprato, nes ir nekalbino. Kol buvau paskendusi savo mintyse kaip ir visada priėjome prie vartų. Įlipome į lėktuvą. Tuo metu labai džiaugiausi. Atsisėdusi dariau tai ką liepė stiuardesė, kol galiausiai liepė išsijungti telefonus ir pranešė, kad lektuvas kyla. Dar palinkėjo gero skrydžio, bet man tai neberūpėjo. Visą kelią galvojau apie Isac'ą ir šeip savo gyvenimą kol užmigau...

Ohoo ilgiausia dalis kolkas :D Neturėjau ką veikti tai parašiau 3 dalį, laukiu skaitančių ;) ir tikiuosi nešaudau labai didelių nesamonių. Gal yra kam patinka, o dabar lauksiu kol bus skaitančiųjų. Už klaidas atsiprašau.