Laikas keltis, Ramune

epilogas

Po mėnesio sakau tau vėl "labas", Ramunėle. Kaip Tu? Ar Tau nieko netrūksta? Ar viskas gerai? Ar Tu laiminga?

Po mėnesio... Aš pradedu suprasti... Ak, o gal dar ne. Bet tikriausiai tai vyks daug rečiau, arba visai daugiau nebeįvyks. Atleisk. Atleisk už viską, Mieloji.

Dabar viską Tau trumpai papasakosiu, Tu daug nežinai. Tavo sesė. Pasakiau jai tiesą. Ji nepalūžo, kiek nusiminė, bet po kelių dienų vėl dingo lyg niekur nieko. Mama. Jai jau irgi neberūpi. Tikriausiai. Pas ją nieko neklausiau. Bijojau, kad ji neatlaikys. Bet regis, ji sugebėjo išgyventi viską greitai, gal net gi per greitai. O kiti... Jie lyg nesavi sužinoję tiesą, bet regis irgi greit pamiršo. Juk jų laukia kitos aukos, tokios kaip Tu, Ramune.

Aš savo pažadą įvykdžiau, Ramunėle.

Tu išėjai. Pakilai į debesis. Ir dėl to Tu nekalta. Nežinau kas kaltas. Tikriausiai laukimas kažko. Ko? Kažko. Kažko kas pavers Tave justis laiminga, mylima, saugoma. Atleisk, kad nesugebėjau Tau to suteikti. Atleisk, kad sesė, mama, kiti nesugebėjo Tau to suteikti.

Aš myliu Tave, Mieloji.

Visada Tave prisiminsiu. Visada liksi mano širdyje, mintyse, odoje.

Šis laiškas Tau - paskutinis.

Nebesikelk, Ramune, tik pavirsk tyriausiu Angelu.

----

Pabaiga. Ačiū Toms kurios skaitė. Tikiuosi tai nors kiek palietė Jūsų širdį. Ačiū.