Besieliai

1

Visada sau kartojau "neverk", kaip ir dabar. Ir žinokit tai suveikia. Bet vistiek namie tu guli savo lovoje per ašaras nematai pasaulio ir vienintelis žmogus kuriuo gali pasitikėti tai esi tu pats.
Jeigu kažkas paklaustu kas yra depresija, tai manau daugelis paauglių atsakytų, kad tai yra kvaila nelaiminga meilė, kai tu sėdi facebook ir "laikini" visas depresiškas nelaimingas meiles frazes.
Bet depresija nėra tokia, tai daug sudetingiau.
Grįžkim prie to, kad aš kaip visada sau liepiu neverkti. Ir šįkart aš kaip visada guliu sumušta netoli savo namų ant šalto betono.
Neturėjau jėgu atsikelti, mano kojas, rankas ir pilva papildis mano mylima melynių kolekcija. Kad ir kaip būtų skaudu mano veidas geležinis - aš neverkiu. Nors ir kaip man skaudėjo, kaip aš viduje rėkiau, cypiau, verkiau - išorėje buvo nulis emociju.
Šitas sumušimas buvo kolkas silpniausias iš visų buvusiu. O jų buvo tikrai daug. Daugiau negu man norėtusi pasakyti.
Sukaupiau paskutines savo jėgas ir pasirėmus į kažkokį daiktą kuris man dabar mažiausiai rūpėjo atsistojau.
Paliečiau savo lupas, ir pažiūrėjusi į savo pirštus pamačiau daug kraujo. Ką gi, kaip visada vaistinėlė man tikrai pravers.
Aš dekojau dievui, kad mano namai buvo arti. Ir vos tik atidariusi duris pastebėjau prieš televizorių sėdinčia savo vyresnę sesę Beka. Dieve, galvojau ji dar negrįžus. Ji staigiai į mane atsisukus susigraudino:
- O ne.. Tik ne vėl.
Ji manęs neapsikabino nei ką, ir aš jai už tai dėkinga. Ji man padėjo nueiti į vonią ir tvarkė mano žaizdas.
Mes su Beka gyvenam vienos, mūsų tėvai mire kai man buvo 12, Bekai tada buvo 15 ir ji galėjo mumis pasirūpinti. Dabar jai 19 o man 15. Ir kaip jau supratote Beka yra vienintelė mano draugė-sesė, kuri mane bando ištraukti iš depresijos.