Besieliai

2

Žiūrėjau savo ir mamos nuotraukas. Nuotraukoje mes abi buvom laimingos. Aš važiavau pirmuoju savo dviračiu, o mama šypsodamasi mane stebėjo.
Buvau turbūt laimingiausias vaikas pasaulyje, bet dabar, visko nebeliko.
Į realybė grįžau kai Beka atėjo į mano kambarį.
- Nežiūrėk šitų nuotraukų.. - atsiduso.
- Gerai, - tariau, bet abi puikiai suprantame, kad aš jas vistiek žiūrėsiu.
- Eik apsirenk ir aš tave nuvešiu į mokyklą,- liūdnai šyptelėjo.
"O gal palik mane vieną ir leisk man tyliai ir ramiai numirt?" - pagalvojau.
Jau ne kartą bandžiau nusižudyti, bet viskas baigdavosi tuo, kad Beka mane išgelbėdavo, tada turėdavau klausyt ilgą moralą. Bet vieną kartą buvo taip kad man nušokus nuo tilto mane išgelbėjo kažkoks vaikinas kurio aš niekaip negaliu prisiminti. Bet gal ir nereikia.

Netrukus jau Bekos mašina sustojo prie mokyklos. Jos žodžiai būdavo prieš man nueinant į mokyklą - "Stiprybės, Ana"
Bet šįkart ji to nepasakė. Dėl to jai dėkoju, bet ir šiek tiek liūdna. Gal aš jau jai atsibodau su tom savo depresijom?
Išlipau iš mašinos ir nusišypsojus sesei nuėjau. Ačiū dievui, kad prie mokyklos nebuvo nei vieno žmogaus, tad gal pavyks nepastebimai nueiti į klasę.
Nuėjus į istorijos kabinetą atsisėdau į galą. Tam, kad niekas nemėtytu popieriukų į manę.
Suskambus skambučiui visi juokdamiesi ir plepėdami sulekė į klasę. Aš pasislėpiau po savo kapišonu ir kaip bebūtų keista aš likau nepastebima.
Pajaučiau, kad kažkas atsisėdo šalia manęs. Tai buvo Derekas. Turbūt vienintelis žmogus planetoje, kuriam aš neužkliūnu.
- Labas, - kimiu balsu tarė jis.
- Eik iš čia kol dar netapai pajuokos objektu, - tyliai sumurmėjau ir apsidairiau aplink. Niekas į mus nežiūrėjo, netgi tos pasipūtelės buvo užsiemusios, kas buvo labai keista.
- Taigi... Koks tavo vardas?
Aš nusijuokiau sarkastišku juoku. Septyni metai toj pačioj klasėj, ir nežino koks mano vardas, bet manau jam tai nebuvo labai įdomu.
- Netrūkdyk man. - rimtai pasakiau.
- Atsakyk koks tavo vardas ir paliksiu tave ramybėj, - nusišypsojo.
- Anastasija, - vos girdimai sumurmėjau, bet manau jis girdėjo. Iš tiesiu nedaugelis žino koks mano vardas, nes niekam tiesiog neįdomu. Net man nebūtų įdomu.
- Aš Derekas, malonu, - išsišiepe ir ištiese man savo ranką.
- Aš žinau kas tu. - atsidusau, bet nepaėmiau jo už rankos. Man visdar atrodo keista, kad jis su manim bendrauja. Labai keista.
Iš didelės įtampos aš tiesiog atsistojau ir perėjau į kitą suolą. Mačiau, kad jis buvo nustębes, jog aš jį nustūmiau, bet man tai per daug įtartina, o jis gi mokykloje svajonių vaikinas. Draugaves su visom mokyklos merginom išskyrus mane. Aš niekada nenusileisčiau iki tokio žemo lygio, nors dabar esu pakankamai žemai.
- Taigi, jūsų namų darbas buvo parašyti rašinį apie Napoleoną.
Ir aš tada supratau,kad man šakes. Nes šito darbo aš nepadariau, o mokytoja mane tikrai pakvies prieš klasę skaityti.
- Ana, eik prieš klasę skaityt, - linksmai tarė mokytoja. Istorijos mokytoja irgi manęs nemėgo, ji visada daro taip, kad pasišaipyt iš manęs, todėl aš neapkęsdavau istorijos.
Atsistojau prieš klasę.
- Taigi... Napoleonas buvo... buvo karys. - tyliai murmėjau.
- Neparašei, tiesa?
Papurčiau galvą.
- Taigi parašysiu dvejetą ir skambinsiu tavo mamai, kad tave išauklėtu. Ai tiesa, tu neturi mamos. Va kodėl tokia neišauklėta, - juokėsi mokytoja, o su ją visa klasė. Tik vienintelis Derekas nesijuokė, gal jis tikrai nenori manęs pažemint? Bet kažin ar tokie žmones iš vis egzistuoja.
Tramdydama ašaras ir pasiemus kuprinę išbėgau iš klasės, vistiek blogiau būti negali.