Besieliai

3

Visa likusia istorijos pamoka prasedėjau mergaičių tualetę. Neverkiau. Bet žinojau, jeigu taip ir toliau, tai ilgai neištempsiu. Nebenorėjau būti mokykloje. Tiesiog išėjau. Ėjau prie skardžio, prie tos pačios vietos kur vos nenusižudžiau. Nuėjus pamačiau tą patį vaizdą kurį mačiau prieš metus. Niekas nepasikeitė, tai man ir patiko.
- Nedaryk to ir vėl.
Kruptelėjau nuo kažkieno balso. Jis atsisėdo šalia manęs. Aš pažvelgusi pamačiau.. Dominyką. Tą patį vaikiną kuris viską pradėjo. Kuris pradėjo mane žemint, mane mušti. Tai jis viską pradėjo.
- Nedaryt kodėl? Kad tu turėtum ką veikti? - bejausmiai kalbėjau.
- Ana...
- Nevadink manęs Ana, - pertraukiau jį neleisdama pabaigti.
- Suprask, aš galvojau, kad tai tik žaidimas. Aš šeip tave pavadinau nevykele nenorėdamas nieko blogo, bet tada viskas prasidėjo.. Aš negalėjau jų sustabdyt.
Aš nusišypsojau, pašaipia šypsena.
Aš juo netikiu. Ir niekada netikėsiu.
- Netiki manimi?
- Kaip galima tavimi tikėti? - atsidusau ir nusisukus pradėjau eiti.
- Anastasija! Aš rimtai! - jis šaukė, bet aš nekreipiau į jį dėmesio.
Jis meluoja, jis meluoja kaip ir visi kiti. Jis nori tik pasišaipyti iš manęs, visi to nori.

Namie mane pasitiko Beka su susirūpinusiu bei piktu žvilgsniu.
- Kur buvai?
- Prie skardžio,- atsidusau.
- Negi vėl bandei tai... padaryti? - aiktelėjo.
- Ne, - nusišypsojau. - tiesiog sedėjau.
Mačiau kaip ji atsipūtė.
- Žinau kas buvo mokykloj.
- Iš kur?
- Derekas buvo, papasakojo viską.
Susiraukiau. Ką jis čia veikė? Gal jis ir vienintelis kuris su manimi elgiasi gražiai, bet aš vistiek juo nepasitikiu.
- Einu į savo kambarį, - pasakiau.
Girdėjau kaip Beka sukukčiojo. Atsisukau į ją. Ji verkė. Tai buvo tikrai skaudu.
- Ana.. Aš nebegaliu , - ji kukčiojo.
- Kodėl? - švelniai paklausiau.
- Man skaudu... Skaudu tai, kad kai aš bandau tau padėti tu mane atstumi. Tu į mane nekreipi dėmesio. Toks jausmas lyg aš tau būčiau tuščia vieta. Tai nervina, Ana! Aš nebegaliu! Mane išmetė iš darbo, man sunku mus išlaikyti. Aš nebegaliu klausyti tavo riksmų ir kukčiojimų naktį žinant kad negaliu tau padėti! - ji pradėjo rėkt, kas tikrai liūdina.
Aš nieko nesakius tiesiog apsisukau ir nuėjau į savo kambarį.
- Puiku! Tai dabar man nieko nesakysi! Po tevų mirties tapai visiška kalė! Suprantu, gal iš tavęs ir tyčiojasi, bet manęs atstumt tai nereikia!
Šie žodžiai mane tikrai paveikė.
- Aš suprantu tave, Beka. Todėl leisk man mirti, kad mums visiems būtų geriau, - nusišypsojau.
- Ne! - ji surekė, - be tavęs nebus geriau.. Ana.. prašau pasistenk dėl manęs..dėl savęs.. dėl tėvų.
Aš nieko nelaukus bėgau ir apsikabinau ją.
- Aš pasistengsiu, - susniurksčiau nosimi.