Vyšniniai ledai

Varveklis

Tą dieną snaigės palengva leidosi žemyn, besisukdamos tarsi kokios balerinos. Vėjo beveik nebuvo, dangus buvo giedras – geresnės dienos išdumti į lauką Mirta net nebūtų įsivaizdavusi. Devynerių metų mergaitė jau iš paties ryto tupėjo lauke, lipdydama sniego senį, laužydama ir laižydama varveklius ar ragaudama krentančias snaiges.
Mergaitė gerai pažinojo šias apylinkes, tad ji nusprendė nueiti prie ežero ir šiek tiek pačiužinėti. Mirta lėtai, klampodama sniego pusnyse, perbėgo per pievą ir atsargiai užlipo ant ledo. Jis ją atlaikė.
Mirta nusijuokė, jos vaikiškas balselis nuskambėjo gryname ore ir ji pasileido gilyn į ežerą, retkarčiais apsisukdama ir nudribdama ant kieto ledo. Kad ir kaip būtų linksma čiužinėti, mergaitei tai nusibodo. Ji ėmė šokinėti.
Tikriausiai šokinėti ant ledo viduryje ežero nebuvo pati geriausia mintis, tačiau mergaitė to nežinojo. Ji linksmai trypčiojo ir striksėjo, plonas sniego sluoksnis ant ledo kažkur pranyko jos pėdsakuose. Taip bedūkdama ji net neišgirdo kaip ledas silpnai trakšteli.
Mirta linksmai nusijuokė, vėl patrypčiodama ant ledo.
Trakšt.
Mergaitė dar kartą pašoko, vos nepaslysdama, tačiau sėkmingai išlaikydama pusiausvyrą.
Trakšt.
Mažoji dar kartą nusikvatojo, užversdama galvą į dangų ir pastrykčiodama.
Trakšt.
Šito Mirta nenumatė. Ji niekuomet nemanė, kad ledas bus per plonas, kad atlaikytų visus jos šokinėjimus.
Mergaitė įlūžo.
Šaltas vanduo užplūdo visą jos menką kūnelį, ji bandė kapanotis, laikydama galvą virš vandens, tačiau plaukti ji nemokėjo, o dilginantis šaltis stingdė kiekvieną jos raumenį. Mirtos galva tai iškildavo, tai panirdavo, pasislėpdama tamsiame vandenyje, sunkiai besilankstantys maži pirštukai bandė užčiuopti ledo kraštą, tačiau šis buvo per slidus ir jos paburkę pirštai tik praslysdavo. Galiausiai šiaip ne taip iškilusi į vandens paviršių, mergaitė lėtai, vis paslysdama, užsiropštė ant ledo, sunkiai kvėpuodama ir kosėdama šaltu vandeniu.
Tačiau šaltas buvo ne tik vanduo, toks pats ledinis buvo ir oras lauke.
Susirietusi į mažą kamuoliuką ji sukaleno danukais, apkabindama save ir paslėpdama savo galvą keliuose. Palengva ją apėmė miegas.
Sunkai praplėšusi vokus ji dar spėjo pamatysi savo tėtį, bandantį ją prigaivinti, tačiau Mirta tik silpnai šyptelėjo, jos apledėjusios blakstienos sunkiai suplazdėjo, o jos galva nusviro. Ausyse nuskambėjo jo balsas, tarsi kviečiantis ją pasilikti.
O mergaitė šypsojosi, žiūrėdama į prieš akis mirguliuojančius baltus, melsvus ir sidabrinius varveklius...

***

Sveiki gyvi ir negyvi. Paskutinė pasakėlė atskris netrukus, o kol galim pasidžiaugti ketvirtąja, tarp kitko, mano mėgstamiausia, pasakaite. Jeigu kada nors valgei varveklį - pažvaigždink ir pakomentuok. Jeigu ne - pažvaigždink ir pakomentuok. Jeigu patiko, nepatiko - pažvaigždink ir pakomentuok. Iki kito susiskaitymo, likit sveiki, gyvi ir negyvi.
Nuoširdžia, Sūrelis.