Vyšniniai ledai

Siūlų kamuoliukas

Kartą, seniai seniai, raudonoje, kiek apgriuvusioje daržinėje, gimė ji. Ji turėjo uodegą, keturias kojas ir juodą kailiuką – ji atrodė kaip paprasta, niekuo neišsiskirianti, ką tik gimusi katė.
Vos sulaukusi mėnesio ji buvo atskirta nuo savo motinos ir savo brolių bei seserų – katytę priglaudė viena šeima, lydima džiugiai nusiteikusios šešiametės, švysčiojančios į dvi uodegėles surištomis garbanomis. Netrukus katytė gavo ir vardą – Pinkė.
Gyvenimas buvo saldus Pinkei toje šeimoje, iki vienos, pragariškos dienos.
Toji diena buvo siaubinga – lietus pylė kaip iš kibiro, retkarčiais ir griaustinį galėjai išgirsti. Tačiau Pinkei – Pinkei toji diena nebuvo labai jau ypatinga – per kelis metus jau nupenėta katė tingiai vartė raudoną siūlų kamuoliuką savo letenose. Mergaitė sėdėjo šalia jos, sukryžiavusi kojas, spalvino knygelę su Disnėjaus princesėmis, retkarčiais paglostydama juodą katę, o šioji tik murkė, lėtai markstydama savo gelsvai žalias akis. Mama ramiai skaitė dar vieną romaną,  tėtis drožinėjo kažkokį paukštį iš medžio. Vakaras buvo gana ramus, nepaisant oro lauke ir jų.
Pinkė juos pastebėjo kai siūlų kamuoliukas nuriedėjo kažkur tolyn, palikdamas raudono siūlo taką. Tuomet juodė pakėlė akis ir išvydo juos. Jų buvo daugybė. Kiekvienas atrodė vis kitaip, tačiau nei vienas neturėjo kūno, tarsi vien tik jų sielos pleventų tame kampe. Kiek pašiaušusi kailiuką, Pinkė prisiglaudė prie mergaitės – šiosios rankos kaipmat apkabino katę.
Katė niekuomet anksčiau nebuvo jų čia mačiusi, tarsi jie apsigyveno šiuose namuose būtent tą vakarą. Bekūnės sielos, nerandančios sau vietos pailsėti.
-Elena, metas miegučio,-nusišypsojo mama ir mergaitė, klusniai palinksėjusi galva, nusinešė katę į savo mažą rausvą kambarį, palikdama spalvinimo knygelę ir pieštukus ant grindų. Tačiau Pinkė įkypomis akimis vis dar stebėjo aplinką – bene išvys dar kurį nors iš jų.
Sunkūs laikrodžio dūžiai nuskambėjo lygiai dvylika kartų, o Pinkė vis dar įtempusi kiekvieną savo mažo kūnelio raumenėlį, žiūrėjo į kievieną tamsesnį kampą ar šešėlį. Baimės ir persekiojimo jausmas jos nepaliko nuo pat tada, kai mergaitė susitvarkiusi vonioje nusitempė ją kartu į lovą. Kiekvienas garselis nepraeidavo pro jos ausis, kiekvienas kvapelis jautriai užgaudavo jos rausvą nosytę, kiekvienas šešėlis neprasprūsdavo pro jos žalias akis. Galiausiai jai į galvą šovė pati kvailiausia mintis, kuri tik galėjo šauti mažai bailiai katytei vidury nakties išvydus bekūnius – Pinkė nusprendė patyrinėti.
Lengvai išsprūdusi iš kur kas laisvesnio mergaitės glėbio, Pinkė mažais žingsneliais nutipeno į sveitainę – ten dar tyliai pleškėjo malkos židinyje. Apšviesta blausios ugnies šviesos, kiek suvirpėjusi ji pasuko galvą į kampą, kuriame tada išvydo juos. Ten nieko nebuvo.
Dar vienas dūžis, reiškiantis pirmą valandą nakties. Katė pritūpė, uodega šlavė žemę, šiai judant kairėn ir dešinėn. Sukrutinusi ūsus Pinkė dar nenusuko akių nuo tos kertės.
Ir tuomet ji vėl išvydo jos.
Pinkė stryktelėjo viršun, jos kailiukas pasišiaušė o ji pati ėmė šnypšti, tačiau bekūniai, tyliai ūbaudami, lėtai slinko link gyvūnėlio sudarydami aplink katę ratą. Katytė nebežinojo kur traukti, ji buvo tiesiog spaudžiama židinio link. Tačiau bekūniai vis artėjo, vis garsiau ir garsiau ošdami, makaluodamiesi savo iškreiptais veidais. Katė baimingai atsigręžė atgal, tada atsisuko atgal į juos ir puolė tiesiai į ugnį.
Skausmas ir agonija kamavo vargšę Pinkę židinyje – karštos liepsnos laižė jos menką kūnelį, negailestingai svilino kažkada žvilgantį juodą kailiuką. Katė ėmė skausminai kniaukti, tverdama pragaro kančias.
Ir tada... jos nebeliko.
Pinkė tik spėjo paskutinį kartą išvysti svetainėje užsižiebiančią šviesą.

***

Sveiki gyvi ir negyvi. Paskutinė jau čia, ,,Vyšniniai ledai" baigėsi. Dėkui, kas skaitėt ar/ir žvaigždinot ar/ir komentavot. Žinoma, jeigu jūs mylit katinus, tai pažvaigždinkit ir pakomentuokit, jeigu ne - pažvaigždinkit ir pakomentuokit.
Iki kito susiskaitymo, likit sveiki, gyvi ir negyvi.
Nuoširdžiai, Sūrelis.