I.K.G.M.07

1.

Buvo vėsi rudens naktis. Visi jau miegojo. Greitai pasiėmiau lanką į rankas ir įsidėjau šiek tiek strėlyčių į dėklą, kurį buvau užsidėjusi ant nugaros. Ruošiausi eiti į netoliese esantį mišką, norėjau pabūti viena, susitaikyti su geriausio draugo netektim...Uždariau savo kambario duris. Priėjau prie didžiulių metalinių durų, man tik reikėjo pasukti galvą 90° laipsnių kampu ir palaukti, kol specialus aparatas nuskanuos mano neaiškios reiškmės žymę ant kaklo. Tik tokiu būdu galima ištrūkti iš šitos pragaro laboratorijos. Automatiškai atsidarius durims nedrąsiai žengiau žingsnį, giliai įkvėpdama ir iškvėpdama šiltą orą. Susikaupusi ir susimąsčiusi ėjau miško link.

Beeinant mane užplūdo prisiminimai

" Visi ėjome ilgu ir siauru tuneliu. Žinojome, jog šiandien galime mirti, jog galime prarasti vienas kitą. Mes buvome penkiese. Aš, Prada, Martinas, Džeimis ir mano geriausias draugas Ostinas. Aš ėjau pirma ir tunelio gale pamačiusi šviesą sustojau. Buvau labai išsigandusi, bijojau, jog praėjus šį tunelį kas nors žus. Galiu mirti ir aš pati, tačiau padarysiu viską, jog visi iš ten ištrūktų sveiki, net jeigu reiks paaukoti savo gyvybę. Jie visi man kaip broliai ir seserys. Negalėčiau jų palikti, visada už juos kovosiu iki paskutinio kraujo lašo. Juk jie viskas ką aš turiu. Jie - mano šeima, o kartais dėl šeimos tenka pasiaukoti.
Jie visi taip pat sustojo man už nugaros. Ostinas lėtai priėjo ir paėmė mane už rankos

- Viskas bus gerai, tai tik dar vienas išbandymas, kurį mes visi įveiksim.- tvirtai tarė Ostinas.

Aš nežymiai linktelėjau. Tuomet visi išsitraukė savo ginklus. Aš pasiėmiau lanką ir iš dėklo išsitraukiau strėlė su metaliniu ir labai smailiu antgaliu, pasiruošiau lanką šovimui. Įtempiau viela ir lėtu žingsniu ėjau į priekį. Jau netrukus, už kelių žingsnių prasidės pats baisiausias košmaras mūsų gyvenime.

Žengiau dar vieną žingsnį į priekį, pradėjau eiti vis greičiau ir greičiau, kiti ėjo paskui mane tik Ostinas ėjo šalia. Pagaliau priėjome pilko tunelio galą.
Visi greitai pasislėpėme už milžiniškų medžių ir pro šoną vis stebėjau aplinka, visur buvo taip gražu. Pritupiau ir leidausi užvaldomai prisiminimų. Žolė buvo tokia graži, žalia, švelni. Ranka lėtai perbraukiau per žalumynus. Prisiminiau save ir Ostiną, kai buvom maži žaisdavome laukuose slėpynių arba gulėdavome ant minkštos žolės ir stebėdavome dangų. Tačiau mane greitai iš linksmų prisiminimų prikėlė mintis, jog šiandien ta diena per kurią reikia būti ypač atidžiai, ir neleisti sau suskysti. Turiu būti stipri ir patikėti kad mums pavyks.

Sveiki, štai ir mano naujoji istorija. Labai laukiu jūsų vote ir nuomonių. Nebijokit rašykit viską kas jums šauna į galvą, nebijau kritikos. Ir jo žinau šitos dainos rimtas nesutampa su istorijos nuotaika, tačiau žodžiai labai tinka. ^^