I.K.G.M.07

2.

Per aukštus medžius negalėjome matyti kas yra toliau, todėl paėjome kelis žingsnius į priekį. Netrukus išgirdome kažką panašaus į žemės drebėjimą, medžių lapai pradėjo šlamėti, mūsų veidus pasiekė stiprus vėjo gūsis, tai privertė sustoti. Iširdome garsų vilkų stūgavimą už kelių šimtų metrų ir staiga mums virš galvų praskrido didžiulis pulkas varnų, mes greitai visi pasilenkėme, kad jos neišdrąskytų mums akių, tačiau Prada to padaryti nespėjo ir viena varna kaip šikšnosparnis įsivėlė jai į plaukus. Ji bandė rankomis nuvyti varną, tačiau akivaizdu kad ji dar nesiruošė palikti Prados tamsiai raudonaus atspalvio plaukų ramybėje. Aš įtempiau lanko vielą ir nusitaikiusi ją atleidau. Strelė pervėrė juodaplunksnio paukščio galvą. Ant Prados skruosto liko tik mažas įbrėžimas. Aiškiai buvo matyti, kad jos išsigandusios...kad jos bando nuo kažko pasprukti. Praskrisdamos jos visos cypė taip lyg prašytusi pagalbos. Žinau kad tos varnos buvo mažas išbandymas. Na, tai gal labiau neišbandymas, o mėginimas mus įbauginti. Ka gi, jiems pavyko.

Blogiausia buvo tai, kad su kiekvienu judesiu galėjau jausti kiekvieno iš jų baimę, girdėti kaip vis greičiau plaka jų širdys, tai vis trukdė man susikaupti. Gal tai ir yra vienas iš defektų su, kuriuo gimiau, tai kad galiu jausti, girdėti, išgyventi ką išgyvena žmonės esantys aplink mane. Gal tai dovana? Gal prakeiksmas?

Globėjas vis primena, kad mūsų organizmai išsivystę daug geriau nei paprastų žmonių, tai reiškia kad mes esame stipresni. Ir tos neaiškios žymės esančios ant kiekvieno iš mūsų kaklo turi priminti kad mes esam kitokie, kad galime padaryti, suvokti, girdėti, ištvęrti, daugiau nei paprasti žmonės. Galbūt jėga mes esame šiek tiek stipresni, tačiau praradus artimąjį, skausmas krutinėje būna dvigubas, lyg kas nors negailestingai suvarytų peilį tau į krutinę.
  Ostinas atsisuko į miško pusę ir pradėjo lėtu žingsniu eiti į priekį, žvilgsnį sutelkdamas į vieną tašką.

- Ostinai, ką tu darai?- susirūpinęs paklausė Džeimis, tačiau jis tylėjo.

- Mes negalime išsiskirti nei minutei. Kai esame kartu mes stipresni.- toliau kalbėjo Džeimis, tačiau Ostinas ėjo į miško gilumas nekreipdamas dėmesio į nė vieną Džeimio žodį.

Jis atrodė tikrai keistas, todėl priėjau prie jo ir užstojau kelią praeiti.

- Amelija? Ten kažkas yra.- vis dar nenuleisdamas akių nuo miško tamsos pagaliau prabilo Ostinas.

Tuomet ir vėl išgirdome vilkų stūgavimą. Kiek žinau dažniausiai jie tai daro kai nori kitiems vilkams pranešti savo būvimo vietą, reiškias jų čia gali būti tikrai ne vienas ir ne du.
  Iš tamsos atbėgo, balto, gražaus kailio vilkas, jis iššiepė savo dantis ir bėgo tiesiai į mus. Aš užstojau Ostiną, jog vilkas nepultų jo. Pasiėmiau lanką, ištempusi vielą ją atleidau. Kur strėlė pataikė tiksliai nemačiau, nes stumtelėjau Ostiną atgal ir rankos mostu visus pakviečiau arčiau. Nugaromis sustoję padarėmė ratą, jog būtų lengviau gintis. Netrukus atbėgo dar keli vilkai, turbūt jiems pamačius ant žemės gulintį negyvą savo draugą užvirė dar didesnis pyktis.  Kiekvienam iš mūsų priklausė vis kitoks ginklas, Džeimiui priklausė Miao dao, tai dvirankis kinų kardas su siaura, bet ilga geležte ir odine, ilga rankena. Jis ištraukė kardą iš dėklo, užsimojo taip nudėdamas jį puolantį vilką. Kitas puolė Pradą. Ji išsitraukė iš už odinio švarkelio aštriabriaunias, metalines žvaigždes, nusitaikiusi sviedė į besiartinantį žvėrį. Ji įsmigo vilkui į papilvę. Toliau sunku buvo matyti kas vyko, nes baltakailių vilkų vis daugėjo, tačiau stengiausi padėti visiems kaip ir jie padėjo man.
  Jau galvojau kad vilkų ataka baigėsi, tačiau bestovint mane iš pasalų užpuolė dar vienas įniršęs žvėris. Jis nuvertė mane ant nugaros, lankas iškrito man iš rankų. Iš jo akių buvo aišku, kad jis troško mane sudrąskyti, tad kad jis neperkąstų mano gerklės su viena ranką laikiau jam už kaklo, jog  negalėtų priartėti dar arčiau, o kita ranka bandžiau pasiekti akmenį, kuris gulėjo visai arti manęs. Man jį pasiekus trenkiau jam juo per galvą, tačiau tai jo nepražudė jis tik šiek tiek atsitraukė, todėl akimirksniu atsistojau. Pagavau durklą, kurį Prada man metė. Ji negalėjo jo paduoti, nes padėjo Martinui atsistoti. Kaip spėju jis buvo sužeistas. Net nežiūrėdama susmeigiau jį į vilko kairįjį šoną tarp šonkaulių, tai jį pribaigė ir netrukus jo balto kailio dalis nusidažė raudona spalva.

- Ar visi sveiki?- ištraukdama durklą iš mirusio vilko paklausiau.

- Taip. - beveik choru visi atsakė.

Tačiau atsisukdama vieno iš mūsų pasigedau.

- Kur Ostinas?- sumišusi paklausiau.

- Amelija!- išgirdau jo balsą už nugaros. Jis ėjo šlubuodamas. Jo rūbai buvo sudrąskyti ir kruvini. Ant kojos ir pilvo buvo gilūs įdrėskimai. Jis ėjo vis pasiremdamas ranka į medžius taip palikdamas kraujo žymes ant baltų medžių kamienų.