Širdies trauka

28 skyrius - Naktis su juo

- Prašau, palaukite, lorde Hari - karalius sakė, kad jis nenori būti trukdomas! - sargybinis protestavo, Hariui prasibraunant pro jį ir įsiveržiant tiesiai į karaliaus kambarius. 

- Na, čia yra svarbu. Jeigu jis sakys ką nors, aš prisiimu visą atsakomybę, - Haris suniurzgėjo prieš nulėkdamas prie miegamojo durų vampyro greičiu ir atidarydamas jas.

- Džulianai, mums reikia kuo greičiau pradėti tikrinti požemius. Sargybiniai visą naktį ieškojo po karališkąjį miestą ir nieko nerado, taigi manau, kad Tro-

Ar kada nors troškai, kad ko nors būtum geriau niekada nematęs?

Ar teko pamatyti kai ką, kas tave nužudė iš vidaus, bet teko apsimesti, kad tau tai visiškai nerūpi arba netgi kad dėl to džiaugiesi?

Visada sunku kažką jausti tam, ko niekada negalėsi turėti, ypač kai "tas" priklauso tavo karaliui - tavo geriausiam draugui ir kūrėjui.

Haris visada žinojo, kad tikimybė Evelinai ir Džulianui būti kartu buvo didelė, kadangi Džulianas buvo vienintelis vaikinas, kurį ji galėtų mylėti, tuo pačiu ir nesukeldama grėsmės jo gyvybei. Bet Haris vis tiek negalėjo sutramdyti savo jausmų Evelinai.

Nesvarbu, kad ir kaip jis besistengtų, Hariui niekaip nepavyko jos išvaryti iš savo minčių ir širdies.

Kad ir kaip jis bandė tai paneigti, Haris jautė kai ką ypatingo Evelinai. Tą jis suvokė vos įėjęs į Džuliano kambarį naktį po Trojaus pabėgimo.

- E-Evelina, - vardas išsprūdo iš Hario burnos. Jo balsas buvo kupinas nuostabos ir skausmo dėl to, ką jis matė priešais save.

Mergina ramiai miegojo, atrodanti gražiai net miegodama, bet ji buvo Džuliano lovoje.

- Ša, nepažadink jos, - Haris išgirdo pažįstamą balsą iš kito kambario galo, kur Džulianas stovėjo vien su rankšluosčiu aplink klubus, o jo kūnas buvo padengtas vandens lašeliais nuo ką tik įvykusių maudynių.

- K-kas nutiko? - Haris sušnabždėjo.

- Niekas, - Džulianas nusišypsojo, patapšnojo Harį per petį ir parodė pirštu į popieriaus lapą, kurį jis laikė rankoje. - Kas čia?

- Čia rūmų žemėlapis. Mes patikrinom visus sodus ir kiekvieną pastatą, esantį rūmų teritorijoje, bet nieko neradom - Trojus nepaliko jokių užuominų ar pėdsakų, kurie mus galėtų nuvesti prie jo... Arba jis jau ištrūko į karališkąjį miestą, arba jis slepiasi požemiuose. 

Džulianas susiraukė.

- Tai neįmanoma. Niekas negali išvykti ar patekti į rūmus be mano leidimo. Trojus nesugebėtų pabėgti, net jeigu mokėtų skraidyti. Jis vis dar kažkur rūmuose, tik jūs nepakankamai gerai ieškojote.

Haris akimirką žvelgė į Evelinos miegantį kūną prieš nukreipdamas savo visą dėmesį į karalių. Jis prabilo tokiu žemu balsu, jog žmogui, net stovinčiam šalia, būtų neįmanoma jį išgirsti.

- Džo, aš ir visi kiti rūmų sargybiniai vakar ir praėjusią naktį ieškojome to vaikino, ir mes nieko neradom. Jis nepaliko jokių pėdsakų... Tarsi būtų išgaravęs į orą. Net mūsų geriausias medžiotojas jo ieškojo, ir jis net neįsivaizduoja, kur Trojus galėtų būti.

- Ką tu nori pasakyti?

- Požeminiame kalėjime yra slaptų tunelių ir takų, ar ne? Kas, jeigu-

- Ne, - Džulianas nutraukė Harį, jam dar nepradėjus dėstyti savo hipotezės. - Tai neįmanoma. Neskaitant manęs, vos keli žmonės žino apie tų tunelių egzistavimą, o apie jų išsidėstymą nieko nenutuokia.