Ėjau iš lėto palei Temzės krantą. Naktinis Londonas... Atrodo, kad naktį visi turėtų miegoti, bet naktimis Londonas kartais net aktyvesnis nei diena. Bet šiandien jis buvo neįprastai ramus. Man patinka Londonas vien dėl to, kad jis yra toli nuo Lietuvos, nuo vietų ir prisiminimų kuriuos norisi užmiršti...
Lėtai judėjau palei upę su kavos puodeliu rankoj nuo kurio sklido šiluma kuri mane šildė ir mąsčiau apie begalybę, mirtį ir gyvenimą, laimę ir meilę. Trys paskutiniai atrodė gražūs, bet jie man kėlė nemažiau baimės nei mirtis ir begalybė. Jie galintys viską nuspalvinti gražiom spalvom, bet jie taip pat galėjo per milisekundę sudaužyti betkieno gyvenimą į šukeles smulkesnes už smėlio kruopą...
Man pasidarė šalta. Nesvarbu kad dabar Rugsėjo pradžia, mane nuo tokių minčių visados perliedavo šaltis ir dar ilgai pasilikdavo manyje.
Staiga mano pamąstymus nutraukė akmenuko pliumptelėjusio vandenin garsas...
Atsiprasau jei yra klaidu
Tai mano pirma isto
