„Aš basa brendu per žolę, jaučiu švelnų jos kvapą. Atsiguliau ant žolės ir staiga pamačiau figūrą. Vaikinas, lėtai braidžiojo rūke ir dainavo... Jis dainavo švelniu balsu... Aš norėjau pribėgt, bet kuo labiau bėgau tuo labiau tolo jis. Staiga išgirdau dužimo garsą ir pamačiau, kad kraujas jau man virš kelių. Pradėjau blaškytis.
-Ne! Aš nenoriu paskęsti!"
------------
-Kelkis mes jau vietoj!
-Ką sakei?-vis dar pusiau sapne skendinti nesusivokiau aš.
-Silvija, nejau negirdi, mes jau vietoj!-šaukė Josh.
-Viskas, jau prabudau. Nešauk.
-Sorry, nenorėjau tavęs supykdyti...-apgailestavo jis.
-Nieko tokio,-sumurmėjau ir išlipau iš mašinos.
------------
Išlipusi iš mašinos buvau nustebus. Skaidriai žalia prižiūrėta pievelė, tvenkinėlis su prieplauka, laužavietė, keli suoliukai su stalais ir pavėsinė. Gražu...
------------
Kai iš stovėjimo aikštelės pajudėjom link pievos pajaučiau gaivų vėjelį žaidžiantį mano plaukuose ir saulės spindulius skverbiantis pro mano odą. Pirmą kartą per šią dieną nuoširdžiai nusišypsojau pasauliui ir nužingsniavau link pavėsinės.
-Tai kur tavo draugai, gražuole?-su aiškia pašaipa klausiau Josh.
Staiga pasigirdo vaikinų ir merginų tolimas juokas ir šūksmai.
-Na va jie ir ateina-šyptelėjo Josh.
Per saulę gerai neįžiūrėjau iš toli, bet priėjus jiems arčiau vos nenugriuvau. Tą akimirką norėjau Josh į gerklę sukišti termosą. Aš iš to pykčio atseginėdama rankinę vos užtrauktuko neišplėšiau. Kol jie neatėjo iki čia, suleidau nagus Josh į riešą ir nutempiau jį toliau pasišnekėti.
