Before LT

5.

Liko valanda iki 8, todėl turiu ruoštis. Užsidėjau baltas kelnias ir pilką,platų, megztą megztuką ir juodą šaliką. Plaukus surišau į uodegą. Jau norėjau išeiti, bet mano kambario durys užrakintos.
- Dafak.. Atrakinkit duris! - užrėkiau per visus namus, tačiau niekas neatsakė. Manęs niekas nesustabdys. Atsidariau langą ir apsidairiau ar nieko nėra. Lėtai išlipau pro langą ir pradėjau bėgti link vartų. Dar kartą apsidairiau ar niekas manęs nepastebėjo ir patraukiau parko link. Lauke buvo tamsu todėl beveik nieko nemačiau, bet kažkokiais būdais atsidūriau prie parko. Parke buvo įpatingai tylu. Tolumoje pamačiau žmogaus silueta, todėl ėjau jo link.
- Labas. - pasakė Blake ir apkabino mane kai prie jo priėjau.
- Labas. - nusišypsojau jam.
- Gražiai atrodai. - tarė jis ir aš padėkojau.
- Seniai čia gyveni? - jis paklausė manęs.
- Prieš metus atsikraustėme čia. - pasakiau aš.
- Puiku! - užrėkė jis iš džiaugsmo kaip mažas vaikas.
- Ką? Kodėl? - paklausiau sutrikusi.
- Pamatysi. - tarė jis ir mes ėjome prie upės.
- Tai tu čia ne naujokas? - paklausiau po tylos.
- Mokykloje naujokas, o šeip šiame mieste gimiau ir užaugau. - jis pasakojo taip nuoširdžiai kad tiesiog norėjo klausytis ir klausytis. Mes atėjome prie upės, tačiau palypėjus aukščiau buvo galima matyti visą miestą.
- Whouu.. - tik tiek sugebėjau pasakyti pamačius vaizdą.
- Aš čia dažnai ateinu. - pasakė jis.
- Kodėl norėjai man tai parodyti? - paklausiau atsisukusi į jį. Jis nieko neatsake tik nuleido akis.
- Norėjau tau parodyti... Am.. Nes čia gražu. - jis pakėlė akis ir mūsų žvilgsniai susijungė. Atsisukau atgal ir stebėjau vaizdą. Jis buvo pasakiškas. Man nieko gražesnio neteko matyti.
- Papasakok daugiau apie save. - paprašiau jo.
- Tai kad nėra ką pasakot. - jis patrūkčiojo pečiais.
- Kodėl perėjai į naują mokyklą? - paklausiau.
- Mano tėtis susirado darbą naujoje vietoje. Mum teko kraustytis ir ši mokykla buvo arčiausiai. - pasakė jis.
- Ei.. Eime aš irgi noriu tau kai ką parodyti. - pasakiau ir pradėjau eiti.