Before LT

6.

Lėtai ėjome link jūros.
- Cara? - paklausė Blake.
- Ką? - paklausiau kiek suirzusi.
- Kodėl tu nemėgsti savo tėvų? - paklausė jis.
- Nes jie pasipūtę, išlepę seniai, kuriems rūpi tik pinigai ir jų garbė. - pasakiau susiraukusi ir mes sustojom.
- O tau? - paklausė jis.
- Kas man?
- Nerūpi pinigai ir garbė? - jis kilstelėjo antakį ir pradėjome eiti toliau.
- Ne. Visiškai ne. - papurčiau galvą ir abu nutilom. Ta tyla buvo maloni, bet kartu ir bauginanti.
- Štai. - pasakiau, kai atėjom prie mažo namelio ant upės kranto.
- Jis tavo? - paklausė Blake.
- Buvo mano senelių. Ir aš vienintelė turiu raktus nuo šio namelio. - pasakiau rakindama duris.
- Užeik. - tariau jam ir parodžiau eiti į svetainę. Abu atsisėsom ant minkštos sofos.
- Dažnai čia būni? - paklausė jis.
- Beveik visada, kai susipykstu su tėvais. Tai dažnai. - nusijuokiau. Jis žiūrėjo į mane ir šypsojosi.
- Kas? - paklausiau, kai atsibodo jo spoksojimas.
- Tu graži. - pasakė jis ir lėtai mane pabučiavo. Mano pilve pradėjo skraidyti drugeliai, o bučinys atrodo truko visą amžinybę.
- Tai aš jau eisiu..- pasakė ir atsistojas išėjo. O dieve... Jis mane pabučiavo..