Ir meilė iš pirmo žvilgsnio egzistuoja

9 skyrius

      Deividas atsitiesė ir nurijo kąsnį.

- Aš klausau.

     Turėjau apgalvoti savo žodžius iš anksto, nes dabar nežinojau kaip pradėti.

- Norėjau paklausti... Ar gyvenai Portlande kai buvai jaunesnis?

     Jis vos vos prisimerkė.

- Taip. Aš čia gyvenau prieš išvykdamas į Italiją. Kodėl to klausi? Ar kas atsitiko?

     Va dabar tikrai nežinojau ką jam atsakyti. Bijojau, kad jis ne tas pats berniukas iš mano vaikystės...

- Supranti... Aš turėjau vaikystėje draugą. Mes buvome neišskiriami. Jo vardas buvo taip pat Deividas. - ar man tik pasirodė, ar jo akys sužibo?- Bet jis paskui išvyko toli toli.  Ir aš dabar pradėjau gauti laiškelius...

     Supratau, kad kalbu miglotai. Mane trikdo jo skvarbus žvilgsnis. Gerai, kad jis pagaliau prakalbo:

- Tu galvoji, kad tas berniukas tai aš, kuris išvažiavo prieš tau netenkant atminties? Ir kad aš siuntinėju tuos laiškelius, kuriuos palieku prie durų su gvazdiku?

     Mano širdis nusirito po valgyklos stalu. Aš jam to nesakiau. Jis išvis apie mane nieko nežino!

     Pamatęs mano išplėstas iš nuostabos akis ir išbalusį veidą, sušnibždėjo:

- Mums tikrai reikia pasikalbėti, - jis nusišypsojo.

     Mes susitiksime po pamokų. Jis manęs lauks mokyklos fojė. Negaliu patikėti. Tai jis. Tai tas berniukas, kurio neprisimenu. Ir kas nuo to pasikeis? Ar mes tapsime tokie pat artimi, kokie ir buvome pasak Emos? Nežinau. Pagyvensim - pamatysim.

      Parašiau Emai trumpą žinutę, kad pareisiu namo vėliau ir viską papasakosiu. Taip buvau įnykusi į telefoną, kad nepastebėjau kaip prie manęs prisiartino Deividas.

- Sveika. Ar eisi su manimi šiek tiek pasivaikščioti? - jo veide žaidė šypsena.

     Aš linktelėjau. Be galo norėjau viską sužinoti...

     Mes išėjome iš mokyklos teritorijos ir patraukėme tiesiai į parką. Aš nežinojau ką sakyti, todėl leidau pokalbį pradėti Deividui.

- Taigi. Manau, kad norėtum kažką iš manęs sužinoti.

- Tai tu esi tas mano vaikystės draugas?

- Taip. Buvau juo tol, kol tu nepraradai atminties.

- Bet argi aš kalta? Tu išvykai. O aš norėjau tau obuolį nuskinti ir nusiųsti...

- Aš nekaltinu tavęs. Aš tik gailiuosi, kad taip įvyko. Tu... tu taip ir neatgavai atminties, ar ne? - paklausė susikišdamas rankas į kišenes ir giliai įkvėpdamas.

- Ne. Aš vis dar tavęs neatsimenu. Aš išvis apie tave sužinojau tik vakar. Man Ema papasakojo, kad mes buvome neišskiriami ir mus siejo stiprus ryšys. - pažvelgusi į jį dar pridūriau.- Tikiuosi, kad tu su manimi atviras.

     Jis sustojo ir pažiurėjo man į akis.

- Po šimts, kaip tavęs pasiilgau!

     Truputį nesusigaudžiau. Stovėjau lyg įbesta.

- Pasirodo, tu išlikai tokia pati... Kai kalbėdavai rimtai, visada pasakydavai, kad tikiesi iš manęs atvirumo. Tavo manieros, tavo išvaizda, tu... Nepasikeitei. Ir aš tavęs - savo geriausios draugės, siaubingai ilgiuosi.

     Dabar rimtai nežinojau ką daryti. Aš šio vaikino nepažįstu. Deja, pamiršau jį seniai. Ir dabar, stovėjau ir gailėjau jo.

- Deividai... Aš nežinau ką dabar sakyti...

- Nieko ir nereikia. Kam aš išvis tau rašiau tuos raštelius? Juk tada nebūtum sužinojus apie mane. Ir viskas būtų tekėję normalia vaga. Ir kam aš tau reikalingas? Mes nebe vaikai. Bet aš juk negalėjau laikytis nuo tavęs atokiau ir vaidinti tavęs nepažįstantis,- jis šaipėsi iš savęs.

     Minutėlę patylėjau. Įkvėpiau vėsaus rudens oro.

- O aš džiaugiuosi, kad tu rašai man tuos laiškelius. Ir nesijaučiu nusivylusi apie tave sužinojusi. Na, gal truputį.

     Jo veidas pamažu šviesėjo.

- Kodėl?

- Man liūdna, kad tau buvo liūdna, kai aš tavęs neprisiminiau.

- Tu nė neįsivaizduoji.

     Mes tris valandas vaikščiojome po parką ir miestą. Jis tiesiog pasakojo apie mūsų vaikystę. Visas smulkmenas, kurias prisiminė. O aš tik šypsojausi. Nenorėjau, kad ši popietė baigtųsi.

- Papasakok apie savo dabartinį gyvenimą. Kaip tavo tėvai gyvena? Ką veikei Italijoje?

     Kai prakalbau apie Italiją, jis susiraukė ir nusisuko.

- Mano tėvai gyvena gan gerai. O gyvenimas Italijoje man nepatiko. Toli gražu ne. - iškošė pro sukąstus dantis.

- Supratau...

- Ne. Tu nieko nesupratai. Tikiuosi, kad niekada nesuprasi.

- Hmm... - kiek patylėjusi paklausiau- Na, o kaip tavo mergina gyvena?- stengiausi paklausti kuo nerūpestingiau.

- Kokia mergina?

- Na, ta, aukšta šviesiaplaukė, kuri mėgsta juodą kavą be cukraus. - pašaipiai atsakiau.

      Ir kaip galima mėgti tokią kavą?

- Aaa... Tai tu pagalvojai, kad ten mano mergina? - jis garsiai nusijuokė.

     Kaip man palengvėjo, kad net, manau, per garsiai atsidusau.

- Ten buvo tik sena kaiminystėje gyvenusi draugė. Tigi be tavęs turėjau daugiau draugų. Bet nė vienas neprilygo tau.

     Aš pajutau, kaip raustu.

- Tačiau merginą turėjau. Italijoje. Ji vardu Katerina. Šeip ji nebuvo grynakraujė italė. Jos tėvas iš Estijos. Bet niekam nelinkėčiau sutikti jos savo kelyje.

- Kodėl? Dėl ko jūs išsiskyrėte?- ir iškart save išbariau už tokį kišimąsi ne į savo reikalus.

     Deivido akys sužaibavo. Mačiau, kad jis kažką slepia. Ir jį tai skaudina. Mačiau jo akyse baimę susipynusią su skausmu ir pykčiu.

- Nenoriu apie tai kalbėti. Tau nieko nereikia žinoti. Tai nesaugu.

     Ką tai turėjo reikšti? Jis iškart pasirodė paslaptingas vaikinukas. Dabar tikrai žinojau, kad paslaptis yra ir jis nenori jos atskleisti dėl mano saugumo. Bet aš ją išsiaiškinsiu. Pažadu. Ir jam padėsiu kuo galėsiu.

- Iki pasimatymo, Brigita. - prieš nueidamas nuo mano namų durų, šiltai apkabino. Keista, bet aš jutau kažkokį ryšį. Tik nežinojau, ar jis abipusis.

     Tai pasirodė pažįstama. Tas apkabinimas. Tas žvilgnis. Tas ryšys. Tas žmogus.

Jei patiko, spauskite vote! :*