Ir meilė iš pirmo žvilgsnio egzistuoja

8 skyrius

     Plačiai atlapojusi duris apsižvalgiau. Aplinkui nieko nebuvo. Atsargiai paėmiau gvazdiką ir raštelį. Atlanksčiau ir perskaičiau:

"Kartais, akių kontaktas yra daugiau pasakantis, negu žodžiai."
*Gvazdikėlis*

     Pauosčiau gėlę. Kvepia labai skaniai. Bet kas gi galėtų man siuntinėti tokius laiškelius? Man vis labiau neduoda ramybės tas reikalas. Gal reikėtų viską papasakoti Emai? Vis dėl to, dvi galvos geriau nei viena...

     Man taip begalvojant, pamačiau pro vartelius įžingsniuojančią Emą.

-Brigita, ką tu tarpduryje veiki? Ooo, ir dar su gėle. Nuo kokio gerbėjo ji? Nuo Luiso? Ir kas čia per gėlė?

-Einam į vidų. Aš tau viską papasakosiu. Kas tas gerbėjas, nežinau. Gėlė - gvazdikas. Kaip ir romantiškojo siuntėjo slapyvardis.

     Draugės žandikaulis atvipo. Mes susėdome ant sofos ir aš jai viską papasakojau.

-Taigi, tai ne Luisas.

-Ne.

-O kaip dėl... Kaip dėl Deivido?- mąsliai ištarė.

-Kodėl jis turėtų man siuntinėti tokius raštelius? Juk jis turi merginą,- kažkodėl su liūdesio gaidele pasakiau.

-Gal ir ne, bet Deividas man atrodo šiek tiek keistokas. Ypač tas vienas laiškelis, kuriame rašoma, kad to Gvazdikėlio tu nepažįsti, bet pažinojai. Ką tai galėtų reikšti?

-Apie tai irgi daug mąsčiau.

     Staiga kai ką prisiminiau. Įkišau pirštus į plaukus. Suradau randą. Jį gavau tada, kai vaikystėje nukritau nuo kopėčių. Man buvo šešeri. Iki to amžiaus nieko nebeprisimenu. Viską pamenu tik nuo tada, kai atsibudau ligoninėje. Mano atmintis buvo dingusi. Artimųjų neatpažinau. Po to turėjau su jais pažindintis iš naujo...

-Gal tas Gvazdikėlis yra iš mano vaikystės, kurios neprisimenu dėl traumos...

     Ema šiek tiek patylėjo. Paskui giliai įkvėpė ir metė į mane keistą žvilgsnį.

-Aš... Tiksliau mes visi... Tau kai ko nepasakojome. Nežinau, ar aš gerai pasielgsiu. Gal mane tavo tėvai užmuš, kai sužinos, kad tau tai papasakojau...

-Pasakok. Neleisiu jiems tavęs užmušti.- nusišypsojau ir paraginau viską papasakoti.

-Taigi. Prieš tau netenkant atminties, tu su kai kuo buvai neišskiriama. Su juo draugavai labiau nei su manimi. Kaip keista. To berniuko vardas taip pat buvo Deividas. Mes visi trys buvome vienmečiai. Prieš tavo tragedijai nutinkant, jis su šeima išvažiavo. Nežinau kur, tik žinau, kad labai toli. Tu graudžiai verkei ištisus mėnesius dėl savo draugo. Jūsų ryšys buvo labai stiprus, kurio niekas nesuprato. Vieną dieną, tu nusprendei jam parašyti laiškelį, ir dar prie to laiškelio nusiųsti gėlę ir obuolį. Obuolio nusiskinti nuo medžio nepasiekei, todėl atsinešei kopėčias... Ir nukritai nuo jų. Kol tu buvai ligoninėje, tavo tėvai rado laiškelį ir prie jo padėtą gėlytę. Gvazdiką. Jie paėmė tai, ir nusiuntė Deividui. Manau, kad tai tas pats berniukas siuntinėja laiškelius tau. Ir dar ta gėlė... Beveik neabejoju, kad tai tavo vaikystės draugas.

        Valandėlę bandžiau viską suvokti. Per daug sutapimų. Laiškelius pradėjau gauti nuo tada, kai atvyko naujokas iš labai toli. Iš Italijos. Ir dar mano draugo, kurio nepamenu, bendravardis. Deividas. Tai va, kodėl jaučiu, kad jis man toks artimas ir pažįstamas... Kažkoks beveik apčiuopiamas ryšys...

-Tu manai, kad turėčiau Deivido tiesiai šviesiai paklausti, ar tai jis? Ar jis iš mano vaikystės?

-Na... Bent jau būtų ramu. Bent jau žinotum, kad tai ne koks serijinis žudikas.

-Taip, tu teisi.

    Kitą rytą mokykloje pamačiau Deividą. Jis pietavo vienas prie stalo. Pasinaudojau proga, ir nedrąsiai priėjau.

     Kai atsisėdau šalia jo, žalios akys susmigo į mane. Aš bandžiau nepaisyti jo žavesio ir susikaupti. Ne iš karto pavyko. Bet pagaliau susiprotėjusi, atsikrenkščiau ir pradėjau.

     -Noriu su tavimi pasišnekėti.