Ir meilė iš pirmo žvilgsnio egzistuoja

4 skyrius

-Sveikos, mergaitės!- šūktelėjau Džeidei, Melisai, Emai ir Martai.

-Labas,- beveik choru pasisveikino draugės.

-Norėjau jūsų paprašyti, ar jūs galėsite ateiti pas mane ir padėti pasiruošti vakarėliui?- tariau.

-Žinoma ateisim. Apie ketvirtą valandą popiet, tinka visoms?- mes palinksėjome galvomis,- Brigita, o aš galėsiu atsivesti Džoną?

-Gali, nors mama sakė kad jokių vaikinų, bet Džonas nesiskaito. Juk jis tavo,- pasakiau ir nusijuokėme.

-Kokių dovanų nori?- paklausė Marta.

-Man nieko nereikia, svarbiausia, kad jūs būtumėt šalia...- pasakiau ir nuraudau.

-Reikia, reikia, neišsisuksi.- įsiterpė Melisa.

Po pamokų su Ema parėjome namo pas mane. Užsakėme kalną picų. Nubėgome į parduotuvę apsipirkti. Žinoma, alkoholio ir kitokių svaigalų nepirkome- pas mus viskas legalu. Po dviejų valandų atėjo Marta, Džeidė su Džonu ir Melisa. Marta sutvarkė virtuvę, Džeidė išsiurbė kilimus, Džonas kieme sugrėbė lapus, o Melisa su Ema pasirūpino maistu ir gėrimais, kad jie būtų ant kiekvieno kampo. Kai galų gale buvome pasiruošę, pradėjo plūsti mano draugai iš mokyklos.

-Kaip manai, ar Deividas pasirodys?- į ausį sušnabždėjo Ema.

-Labai tikiuosi, kad ne. Jis blaško mane. Ir dar dėl nežinomos priežasties, jis man atrodo labai artimas.- tyliai pasakiau.

-Kaip tai artimas? Tu gal su juo anksčiau mateisi?- susidomėjo geriausia draugė.
-Ne, aš jį pirmą kartą matau... Bet tas jausmas nepalieka manęs ramybėje...

Nesąmonė. Kaip aš galiu tai jausti? Nesvarbu. Praeis. Gal tikrai dėl to, kad Džeidės pusbrolis...

Jis dar nepasirodė. Gerai. Aš jam neišsiunčiau pakvietimo į vakarėlį. Tikiuosi, jis bus džentelmenas ir neateis šį vakarą nekviestas. Bet kam jam eiti? Jis juk manęs nepažįsta. Manau, per daug susireikšminau. Viskas. Užteks galvoti apie jį. Vis dėl to, mano gimtadienis!

Visi įsilinksmino. Tikriausiai kažkas atsinešė alkoholio, nes draugai truputį linksmesni, nei turėtų būti. Kažkas apsivėmė. Teko išvalyti. Kažkas nugriuvo į krūmus. Teko ištraukti. Kažkas labai orą pagadino. Teko vėdinti.

Pavargusi apsirengiau striukę ir išėjau į lauką pakvėpuoti grynu oru. Atsisėdau ant laiptų, pakėliau galvą ir užsimerkiau. Išgirdau dunktelėjimą, lyg prie manęs būtų koks akmuo nukritęs. Ir ištikrųjų: pasilenkiu pasižiūrėti, matau, prie mano kojų guli kumščio dydžio akmuo. Aplink akmenį apvyniotas baltas popierius. Ant jo užrašytas mano vardas. Apsižvalgiau aplinkui, nė gyvos dvasios. Jau tamsu. Nieko nelaukdama atvyniojau popierių. Pasišviečiau tekstą telefonu. Raštelyje parašyta:

"Sveikinu su gimtadieniu, gėlyte."

Nustebau. Pasirašė- Gvazdikėlis. Kas gali save vadinti gėlės vardu? Prunkštelėjau. Sėdėjau išplėtusi akis. Vis galvojau, kas galėjo būti tas Gvazdikėlis. Iš kažkur išdygo man prieš akis Luisas. Net krūptelėjau.

-Kodėl tu tokia išsigandusi, gėlele?- tyliai paklausė blondinas.

Pala, jis mane pavadino gėlele? Tai jis man tą akmenėlį su rašteliu numetė prie kojų!

-Neišsigandusi. Tik pavargusi. Ir beje, ačiū už pasveikinimą, Gvazdikėli,- pamojavau rašteliu.

Jis šyptelėjo.

-Koks aš Gvazdikėlis, verčiau jau baltapūkis Ramunėlis. Bet prašom. Gal eikim į vidų. Sušalsi.- pakėlė mane nuo laiptų ir nuvedė į vidų.

Svečiai jau skirstėsi. Pažvelgiau į laikrodį. Rodė ketvirtą valandą ryto. Po pusvalandžio likome vienos su Ema ir didžiule betvarke. Nuėjome miegoti. Gerai, kad rytoj nereikia eiti į mokyklą. Visos mokyklos mokytojos išvyksta į kažkokią kelionę. Galėsime visą dieną tvarkyti šią kiaulidę ir peržiūrinėti dovanas su sveikinimų atvirukais.

Štai ir 4-oji šios istorijos dalis. Kaip visada, jei patiko- vote, ir komentuokit!!! :)