Mano Gyvenimas Kitoks

1.

- Labas,-pasakė mano geriausia draugė Jestra.
- Labas. Ką veiksi po pamokų?
- Eisiu pasivaikščioti su šeima po parką.
- A, galvojau , kad eisim apsipirkinėt.
- Visai pamiršau apie tai gal ryt? Gerai?
- Gerai. Juk man nesunku.
- Ačiukas, kad supranti. Čiau.
- Iki,- pasakiau taip lyg būtų pati nelaimingiausia diena pasaulį.

Įėjau į klasę ir pamačiau dar vieną savo draugę Danielę.
- Labas, eisi šendien apsipirkinėt?- pasakiau taip tikėdamasi,kad ji pasakys taip.
- Na atleisk, bet ne šendien. Man reikia eiti po pamokų namo. Juk žinai kokia ta mano mama. Nieko man beleidžia.
- Gerai,- nyėjau šalin, nes nenorėjau matyti nei vienos savo draugės.

************************************

Po pamokų jaučiausi labai pavargusi tad neėjau viena į pardotuvę, o sliūkinau namo.
- Sveika dukrele. Ką namyose veiki taip anksti?
- Neėjau į parduotuvę, nes buvau labai pavargusi,- pasakiau ir pradėjau eiti laiptais į viršų, kur buvo mano kambarys.
- Palauk. Jei taip greit grįžai tai pasakysiu tau naujieną.
- Apie ką?- pasakiau sudomėta.
- Sėsk ir viską pasakysiu.
Kai atsisėdau prie stalo kartu prisėdo ir mama, metusi gaminti.
- Taigi. Mes rytoj išskrisim į Londoną.
- Kaip suprasti? Ir iš kir gavai pinigų skrydžiui?
- Paklausyk. Mus ten pasikvietė tavo pusbrolis ir jo tėvai. Už bilietus sumokies jie ir gyvensime pas juos. Jie sakė nieko už tai nekainuos.
- Pala tu sakei visam laikui. Tai kaip mano mokykla, draugai? Negaliu išskristi.
- Viską tu gausi ir mokyklą ir susirasi naujų draugų.
- Naujų!?
Viskas jau nuspresta.
- Tai gal pasakysi pas kurį pusbrolį.
Pas Eviną. Gerai eik ruoštis lagaminus. Susikrauk viską kas reikalinga. Skrisim nuosavu lėktuvu.

Įniršusi nuo viso to nuėjau į viršų ir galvojau ką man reiks dabar daryti, kad išsisukčiau nuo skrydžio.
- Nemanau ar kas nors išeis. Teks skriti pas savo patį durniausią pusbrolį,- kalbėjau su savimi.

************************************

- Kelkis. Jau laikas.
- Kam laikas?
- Skristi. Kam gi daugia?
Kai mama tai pasakė tik tada prisiminiau, kad tai tiesa, o ne sapnas. Nusinešiau lagaminus į apačią ir pamačiau mūsų kime ilgą limuziną.
- Mam. Kas mūsų kieme?
- Argi nežinai?
- Žianau tik pasitikslinau, kad nesapnuoju.
- Ne nesapnuoji, o dabar eime. Atsisveikinsi su draugais pakeliui. Lėktuve bus internetas.
- O. Fainai.
Įlipau į limuziną ir pasijaučiau kaip ponia. Jo viduje buvo visko.
- Vau. Kaip čia gražu.
- Taip. Dabar kiekvieną dieną tokiais važinėsi.

Nuvževome į oro uostą, o ten mūsų laukė dėdė ir...pusbrolis.
- Nekenčiu jo,- tyliai pasakiau.
- Labas,- pasakė dėdė.
- Laba,- pasakė mama ir niukstelėjo man.
- Labas dėde,- iškošiau šiuos žodžius pro sukastus dantis ir galvojau ką pasakys pusbrolis.
- Laba diena Mijos mama. Ir tau labas Mija.
"Rimtai taip parastai be jokio nenormalaus pasityčiojima. ",- pagalvovau.
- Labas,- tai pat iškošiau pro dar daugiau sukastus dantis.
- Eime. Aš su tavo mama eisime į priekinę dalį,o jūs galinę,- pasakė dėdė.
"Negaliu patikėti, kad būsiu vienoj kabinoje su pačiu šlykščiausiu pusbroliu. ",- pagalvojau. 
- Eik pirma.
- Ačiū, bet gal tu eik pirmas. Žinau ką nori padaryti. 
- Prie tėčio taip nedaryčiau.
- Hmm...,- pagalvojau ir pradėhau liptis atbulomis, nes aš ką his sakė netikėjau.
Įlipau ir pamačiusi kai čia gražu negalcojau
nieko apie pisbrolį,o žavėjausi lėktuvo vidumi.
Skrisdama nenorėjau kalbėti su pusbroliu, todėl mes abu tylėjome, nes neturėjome ką pasakyti.

Skridome kelias valandas ir per jas man nebuvo ką veikti, todėl užmigau, o po to naršiau internete.
Nusileidus ėjau prie išėjimo, bet staiga prieš mane atsistojo pusbrolis.
- Ei ten bus daug žmonių. Juk žinai, kad mano tėtis yra svarbus žmogus šioje šalyje.
- Ko tu prie manęs lendi Evinai?
- Na noriu pasakyt, kad eisi prie manęs.
- Ha. Geriau eisi paskutinė.
- Ne turi būti mandagi.
- Po pirmo mūsų susitikimo nemanau, kad pasikeitei.
- Pamatysi kaip pasikeičiau ti eik šalia ir tau įrodysiu.
- Gerai. Įrodyk-, pasakiau iškilmingai.

Išėjau prie jo ir pamačiusi kiek žmonių čia susirinko nustebau. Jų buvo tiek daug ir pusė iš jų stebėjo mane. Norėjau bukristi ar nualpti, kad to nepatirčiau, bet nepaėjo.
- Sveika, kaip jaučiatės ar pripratusi prie tokių sutikimų?- prie manęs prišoko žurnalistas.
- Aaa... Ne,- tai pasakiusi pribėgau prie Eveno. Pirmą kartą aš norėjau būti vien prie Eveno ir niekur kitur.
- Vos atvykusi susiradai gerbėjų?
- Gerbėjų? Jau labiau prielipų.
- Ha.
- Na gerai. Įtikinai, kad pasikeitei.
- Na nors gerai, kad tai supratai, nes manau, kad reikės gyventi tam pačiam kambarį gyvent,- jis šelmiškai nusišypsojo.
- Ką?- pasakiau ir trenkiau jam į petį.
- Juokauju.
- Aha. Tu tikrai durnas. Koks buvai, toks ir likai.
- Ei kur tu eini? Mija!
- Mama aš nori iš čia dingti.
- Mija, ne dabar.
- Ne mam man jau gana. Aš negaliu pakesti pusbrolio priekabevimo.
- Tai gal tu jam patinki,-pasakė taip lyg tuo tikėtų
- Mama tikrai ne. Jis nori mane įskaudinti,-pasakiau įniršusi.
- Brangute. Priprasi,-nerūpestingai pasakė ir nuėjo tolyn.
" Gerai, bet paskui nesigailėk ".
Po kelių minučių buvome namuose. Bamai buvo dideli ir truputuką per brabangūs, kaip man. Visur bėgiojo tarnaitės ir kambarinės.
- Laba diena pone,- pasakė viena iš tarnaičių. - Jūsų pietūs paruošti didžiojoje salėje.
Tuo tarpu pusbrolis paėmė mano ranką ir nusitempė tolyn. Aš nesipriešinau.
- Aš tau kai ką parodysiu. Tai tikrai tau patiks.
- Ir, kodėl kažkas prabangaus man gali patikti?
- Aš nesakiau, kad tai yra prabangu, todėl ir sakiau, kad tau patiks.
Aš norėjau pabrėžti, kad viskas čia yra prabangu, bet išgirdus tuos žodžius prikandau liežuvį.
- O kaip pietūs? Juk aš visą dieną nevalgiau.
- Na gerai parodysiu po pietų jei manim nepasitiki.
- Aš nesakiau...,- Evenas man uždėjo ranką abt burnos sakydas, kad užsišiaupčiau, bet aš galvojau, kad tai padarė tyčia. - Kodėl...
- Tyliau čia man negalima, todėl nenorėčiau, kad mus kažkas užklyptų.
- Gerai,- kiek galėdama tyliau atsakiau.
Kai nuėjome į salę aš labai nustebau, nes hi buvo labai graži.
- Užtrukote. Kur buvote?
- Parodžiau Mijai kelią kur nefalima eiti, kad neužklystų.
- Gali dėl to nesijaudinti. Ją visur vedžiosi tu Evenai.
- Gerai,- pasakė nelabai patenkintai.
Aš atsisėdau prie Eveno, nes norėjau su juo pasikalbėti.
- Kodėl ten negalima,- paklausiau.
- Sužinosi,- tai pasakęs pradėjo valgyti buvo labai skanu.
- Eime,- pasakė pavalgęs Evenas.
Atsistojau. Pasakiau, kad buvo labai skanu ir nuėjau paskui jį.
- Aš tau parodysiu, kodēl negalima ten eiti.
- Argi tai ne šniukštinėjimas. 
- Tai tau neįdomu?- pasakė susimastęs.
- Įdomu. Tik greitai.
- Tikrai bus greitai.
Ėjome atrodė, kad amžinybę, bet kai nuėhome pamačiau langelį ir duris.
- Pažvelk pro langą ir sužinosi.
Kai pažvelgiau pro langelį pamačiau sodą kuris nebuvo labai įpatingas ir namelį.
- Ten nors neįpatibga vieta, bet labai graži.
- Taip. Eime. Čia dažbai caikšto sargybiniai.
Nulipau nuo plytelės ir sekiau paskui Eveną. Jis nuvedėmane į mano kambarį ir ten paliko.
- Ate.
- Ate. Susitiksim rytoj.
Jis uždarė duris, o aš persirengiau ir iškart atsigulusi į lovą užmigau net nevalgiusi vakarienės.

Tai mano pirma istorija taigi gali būt durnoka ar netikus. Jei žinote kaip ją pagerint rašykite komentaruose.
Ačiū, kad skaitot. Pasistengsiu kitą įkelti greit.