Mano Gyvenimas Kitoks

3

Atėjo ta diena ir aš dar nebuvau apsisprendusi ką daryti. Susidėti su blogiukais - nenorėjau. O mirti galima sakyti per jauna. Kai galvojau išgirdau beldimą į duris. Dar labiau išsiblaškiau kai tai išgirdau.
- Ar galima užeiti?- paklausė man atrodo tas vaikinas kuris dabojo ar atsikėliau.
- Aš dar nepasiruošus.
- Kam? Ai...dar ne dabar. Vakare.
- Ai...tai tada gali,- pasakiau ir įkambarį įėjo vaikinukas.
- Atnešiau pusryčius,- pasakė, bet aš parodžiau į rankas. Jos buvo surištos, kaip ir kūnas su kojomis. - Oi... Nieko baisaus. Atrišiu, bet turi prižadėt, kag nepabėgsi,- jis nužvelgė mane įtariu veidu.
- Aš nežinau kur esu ir kur išėjimas. Tikrai neturiu kur bėkt,- pasakiau.
Vaikinukas priėjo prie manęs, bet vis dar įtariu veidu. Apėjo. Pasiėmė peilį ir perėžė virves. Kai jis pasiėmė peilį aš truputuką buvau išsigandus.
- Kuo tu vardu?
- O koks tau skirtumas?
- Man tiesiog įdomu.
- Mija. O tavo...?
- Tedas. Kiek tau metų?
- 14. Tau...?
- 16.
- Kodėl tu dirbi jam?
- Nes jis man padėjo kai reikėjo pagalbos.
- Tik už tiek. Tai tada aišku, kodėl turėčoau būti jo partnerė.
- Ha... Tu jo partnetė turėtum būti tik tadėl, kad tavo pusbrolis jam skolingas.
- Ką?! Už ką?
- Na jį išgelbėjo nuo mirties, o jis prisiekė būti amžinai jo.
- Oi... Aišku.

Kodėl būtent dabar turi ateiti vakaras,- pagalvojau.
" Tuk tuk tuk". Durys atsidarė it man pasidarė baisu.
- Labas. Tai apsisprendei ar reik laiko?
- Man reik laiko.
- Na laikas tau kainuos.
- Kiek?
- Na... Dėdės gyvybe arba...
- Ką?! Dėl laiko tau reik gyvybės?!
- Na taip,- jis į mane pažvelge taip lyg ir taip tai būtų aišku.
- Na...tada man laiko daugiau neprireiks. Aš žinau tavo planą,- jis į mane pažvelgė keistu ir įtartinu žvilgsniu. - Ir dar kai kas. Nežiūrėk į mane tokiu žvilgsniu,- tada jo žvilgsnis pasidarė paprastas.
- Na dabar man viskas aišku. Tai tu tai pasakei Tedai?- jis pažvelgė į vaikinuką.
- Taip,- tyliai pasakė jis. - Aš labai atsiprašau.
- Nieko dabar ne su tavim tartis atėjau,o su ja. Paskui tai aptarsim.
- Gerai,- su baime balse pasakė jis.
- Na, o dabar pasikalbėkim su tavim. Tai sakai viską žinai. Gerai. Tai reiškia žinai ką reikia tau pasirinkti.
- Taip.
- Na aš manu, kad tu mirsi.
- O aš manau priešingai. Aš prisijungiu,- pasakiau tvirtu balsu be jokios dvejonės.
- Tu tuom tikra?- paklausė taip lyg aš gyvent nenorėčiau.
- Taip. Jei neaišku galiu v3l tqi pakartoti. Taip.
- Na tada paleiskit ją. O tau,- pridūrė. - Ačiū.
Jis atsisyko ir nužvelgė jį keistu žvilgsiu.
- Tau nemalonumai nebelaukia.
- Ačiū Mikai.
- Pagaliau išgirdau tavo vardą. Mikai.
- Taip. Ir turbūt dėl to didžiuojiesi.
- O... Taip.
- Na gerai. Eik prie darbo.
- Ką?!
- Juk tu mano mergina. Jei pamiršai.
- Tai ką tavo mergibai reik daryti.
- Persirengti ir pradėt mokintis vadovaut.
Pažvelgiau į jį kaip į beprotį, bet pagalvojus tai visai fainai.
- Gerai. Tai kur persirengimo kamba...
Tuo tarpu pasigirdo beldimas į duris.
- Kas ten?!- sušuko.
Nieks neatsiliepė. Tuo tarpu aš atsistojau ir priėjqu prie durų. Atidariau jas ir prie jų stovėjo įniršęs Evenas. Akktelėjau.
- Ką tu čia veiki Evenai?- Mikas taip pat buvo įniršęs.
- Na tu ją pagrobei. Atėjau ją atsiimti.
- Ne. Tu jos nebepasiimsi. Ji mano.
- Ką?! Nejokauk!- sušuko netikėdamas.
- Ei tik nepradėkit muštis. Taip aš esu jo. Nuo dabar jei neaišku. Ir tai tik dėl tavęs! Tai tavo kaltė!-sušukau, nes buvau labai pikta.
- Na tada tai viską paaiškina. Iki gyvenime su Mija.
- Palauk. Tu niekur neeisi. Tu dabar taip pat esi mano. Juk tu man esi skolingas.
- Aš jau seniai neesu tau skolingas.
- Bet juk tu prisiekiai amžinai...
- Aš atsiimu savo pažadą!
- Na dabar man lieka tik vienas pasirinkimas. Nužudyti tave.
- Na ir žudyk. Man bus lengiau be tavęs.
- Na vyrai ruoškitės dienai. Reik jį pakankinti.
- Taip nesažininga! Nes negalime to daryti!- prisijunfiau prie pokalbio.
- Ir kodėl tai yra besažininga, brangute.
- Jei tu jį nors piršteliu priliesi tqi pirma turėsi nužudyti mane, kad dasikapstytum iki jo.
- Ba tai nebus sudėtinga.
- Na tai padaryk tai. Nužudyk mane.
- Ne nadar. Dabar negaliu.
- Na. Kodėl negali to padaryt. Man viskas aišku. Tu bijai mane prarasti. Taip?
- Taip aš bijau ir ką? Negaliu tacęs nužudyti, nes aš tave myliu,- pasakė Mikas, o aš tiesiog išsižiojau. Prie manęs prisidėjo ir kiti šalia stovintys.
- Ką?- švelniai kaip galėdama pasakiau.
- Ką girdėjai,o dabar eik.
- Ne. Pirma prižadėk, kad nieko jam nenutiks.
- Gerai jau. Uždarykit jį rūsija.
Po kiek laiko cisas kabinetas buvo tuščias. Na nevisai. Likau aš su Tedu.
- Man šokas. Jis tikrai tai pasakė?- paklausė Tedas.
- Taip. Kiek girdėjau jis tai pasakė,- atsakiau.- Bet aš vistiek turiu išgelbėti Eveną, bet jyk viena to nepadarysiu tiesa?
- Taip, bet galiu tau padėti. Man jis taip pat nepatinka.
- Suprantu kadėl. Tai ką darysim?
- Na kaip ką sugalvojau, bet tai gali nuskambėti nenormaliai.
- Koks skirtumas. Sakyk.

Atsikėliau jau žinodama ką reiks šendien nuveikti. Nors tai skamba tikrai nenormaliai.
Nuėjau prie Miko kambario durų. Pabeldžiau.
- Galiu užeit?
- Taip. Užeik.
Atidariau duris ir pamačiau patį gražiausią kambarį kokį tik esu mačiusi. Ruda turbūt brangi sofa ir fotelis. Stalas ne iš pačių mažiausių. Baldai taip pat rudi, bet tokie nuostabūs, kad falėjai apsvaigti.
- Ko norėjai?- nutraulė mabo mintis Mikas.
- Na... Tiesiog norėjau paklausti ar norėtum šendien su manim kur nors nueiti.
- Žinoma. Tik pasakyk kur norėtum nueiti.
- Na gal norėtum į kiną. Jau sugalvojau į kokį filmą, o paskui pasivaikščioti po parką ir nueiti į kavinę. Tai turbūt užtruktų visą dieną.
- Kodėl tu to nori?
- Na. Vakar tu man prisipažinai, kad mane myli. Taigi aš pagalvojau, kad tau padėsiu mane pažinti.
- Hmm...
- Tai ar sutinki? Norėčiau, kad išeitume apie vienuoliktą valandą.
- Žinai ir aš norėčiau, kad tu mabe labiau pažintum. Taigi tu pirma pasipasakosi , o rytoj aš tau apie save papasakosiu.
- Puiku,- mano planas išdegė. O jis buvo" sužinoti kuo daugiau apie Miką".
- Na tai ruoškis. Laukia ilga diena.
- Taip iki.
- Iki,- pasakiau ir pabučiavau jam į skruostą.

Štai mano trečia istro dalis. Jei patiko vote ir komentuokit.
Netrukus įkelsiu 4 dalį.