Mano Gyvenimas Kitoks

7.

" Miko pov. "

Sėdėjau visą naktį negalėdamas užmigti. Kai išaušo šiandienos rytas susiruošiau kelionei, kuri man buvo svarbiausia iš visų. Pasiėmiau kelis apsaugai ginklus ir daiktus. Nuėjau pas Eveną.
- Ar pasiruošęs?- paklausiau.
- Taip. Pasiruošęs.
- Puiku. Tai eime,- nusisukau eiti, bet pridūriau. - Ir dar kai kas. Tai gali būti pasala. Turim būti pasiruošę viskam.
- Žinau. Aš pasieuošęs ir tam, kaip ir tu. Matau.
Prunkštelėjau ir išėjau iš kambario. Atidariau lauko duris ir įkvėpiau oro. Nuėjau prie motociklo, nes su mašina būtų nesaugu.
- Su kuo tu važiuosi?
- Nežinau. Gal su savo,- jis paridė į saco motociklą.
- Gražu.
- Žinau,- Evenas šyptelėjo. - Važiuojam.
Mes važiavo iki kino teatro, o ten buvome susikaupę. Po kelių minučių už kampo išlindo Erekas. Jis buvo " garnių " vadas.
- Tai atėjau.
- Kur ji? Pirma tu man ją sugražinsi, o aš tau atiduosiu šitai,- parodžiau pinigus su sutartim.
- O gal tu man pirmas,- pasakė ir už kampo išlindo du vyrai iš šonų ir vidurį Mija. - Tu išskydai Mikai.
- Visai ne.
- Tai tavo silpnybė, bet tai ilgai netruks. Taip?
- Ne!- sušukau ir suplėšiau sutartį, nes perpratau jų sistemą.
- Tu tikrai neduosi man tai ko aš noriu tik dėl to, kad manęs nekenti?
- Ne, nes tu nebūtum man jos atidavęs,- pasakiau ramiu balsu ir staigiai išsitraukiau šautuvą. - Arba paleidi ją arba aš paspausiu gaiduką.
- Paspausk ir jos nebematysi,- jis nusitaijė į Miją.
- Tau reik manęs ne jos.
- Tai keičiamės. Pasikeiskit vietomis. Lėtai.
Pradėjau lėtai eit prie Mijos.

" Mijos pov. "

Negalėjau jam leisti taip pasielgti. Jis priėjo prie mabęs ir mane pabučiavo.
- Eik,- išgirdau tylius jo balsus.
- Negaliu.
- Eik,- pasakė jau grieščiau ir garsiau.
Nusisukau ir nubėgau prie Eveno. Apsikabinau jį, o jis mane.
- Kodėl tu čia su juo?- pasakiau per ašaras.
- Nes aš vėl su juo.
- Ką?
- Dėl tavęs. Mes vėl kartu,- jis atsisuko į Miką ir jam nusišypsojo.
- Gerai gana. Eime,- Erikas priėjo prie manęs ir tyliai pasakė, kad girdėčiau tik aš. - Jei nori jį susigražint atnešk sutartį prie geležinkelio.
- Gerai. Sutiku, bet jokių bairių.
- Tai tikra.
Supratau, kad nebus kaip šiandien, bet aš noriu susigražint jį šiandien.
- Šiandien šeštą vakare.
- Sutarta.

Atėjo ta valanda kai turėjau eiti prie geležinkelio, bet pirma turėjau surasti sutartį. Kur Mikas galėjo ją nukišti. Buvau kvailė, kad jo nepaklausiau. Nuėjau į jo kambarį ir iškuičiau visas spinteles, bet ten nieko nebuvo. Kai ieškojau man į telefoną atėjo žinutė. Pasiėmiau jį ir ten buvo žinutė nuo Miko.
" Atleisk, kad ankščiau nepasakiau kur ji. Ji yra po stalu ten yra spyba su kodu. Kodas yra 7593. Įvesk jį ir ten rasi sutartį. "
Perskaičius žinutę padariau tai kas buvo joje parašyta. Suradusi sutartį paprašiau Eveno, kad mabe ten nuvežtų.
Nuvažiavusi pamačiau laukiančius Miką ir Ereką.
- Labas Mija.
- Labas, o dabar tiesiau prie reikalo. Aš tau duodu sutartį, o tu man Miką.
- Puiku. Puikiai ją išmokiai tartis,- Erekas atsisuko į Miką ir jį pagyrė tipo. - Tai pirma man tu sutartį, o paskui aš tau Miką.
- Ne apsikeisim abudu iškart.
- Puiku,- pasakė ir aš ištiesiau ranką jam duodama sutartį. Erekas patraukė prei savęs Miką ir ištiesė jam rašiklį, kad jis pasirašytų prie sutarties savo parašą ir atsisakytų jos. Atsisakytų atstumo, nes sutartis ir buvo apie tai, kad vienas prie kito nelystų, o jeigu taip atsitiktų tas kas lindo mirtų. Mikas paėmė rašiklį ir pasirašė, tada Erekas pastūmė Miką, kad jis atsirastų mano glėbį.
- Dabar dinkit iš čia kol nepersigalvojau,- pasakė Erekas ir mes išėjome. Kai buvome toliau nuo jų pradėjome kalbėtis:
- Ar tau viskas gerai?- paklausiau.
- Taip, o tau?
- Taip. Labai tavęs pasiilgau.
- Aš irgi. Ar galiu?
- Taip,- atsakiau ir mes pasibučiavome. Paskui atsitraukėme ir jis mane apkabino pakėlė ir pasakė:
- Tu mano vienintelė!

Kai grįžome namo iš karto ėjome miegoti. Aš miegojau pas Miką. Tik atsigulę iš karto užmigome.