Eva - niekuo neišsiskirianti iš kitų mergina, tiesių kaštoninių plaukų, lieknos bei gražios figūros. Jai 17 metų, nors greit sueis 18 ir ji gyvena Lietuvoje. Eva nėra kažkokia tai turtuolė, bet ji patenkinta tuo, ką turi. Eva turi mylinčia mamą, tėt...
Pasiėmus bagažą patraukiau išėjimo link, o ten manęs jau laukė mama.
- Mama!!! – sušukau, kai jau buvau prie pat jos ir iškart ją papkabinau...
- Evutę mano, kaip gera tave matyti.
- Man taip pat tave mam,- tariau ir mes patraukėm automobilio link.
Dabar buvo vėsokas vakaras, todėl lauke nebuvo taip jau ir šilta.
Visą kelia iki namų prakalbėjom. Išties labai džiugu, kad tėtis taip pat yra namie. Ir mama sakė, kad jie du norės su manimi apie kažką rimtai pasikalbėti. Įdomu apie ką..... nu nieko, mes jau netoli namų, tai greit sužinosiu.
Sustojus automobiliui greit pasiėmiau lagaminą ir nuskubėjau namo. Pasisveikinus su tėčiu nuėjau iki savo senojo kambario pasidėti daiktų.
Tas pats senasis, gerasis kambarys.... kaip aš buvau jo pasiilgus....pasidėjau lagaminą ir iš jo iškart išsitraukiau kitus rūbus ir persirengiau. :
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Kadangi ketinu šiandien eit dar pasivaikščioti, tai rengiausi šiek tiek šilčiau, nei buvau apsirengus prieš tai.
Nusileidau į pirmą aukštą ir pamačiau, kad manęs jau laukė valgomajame prie stalo susėdę tėvai.
- Kaip tik, nes jau ketinome tave kviesti, mieloji, – tarė tėtis man sėdant prie stalo.
- Na, aš jau čia tėtuk.
Pavakarėniavę visi nuėjom į svetainę, nes laukia labai „rimtas“ pokalbis.
- Eva, kadangi tu jau nebe maža mergaitė, tikiuosi mus suprasi ir palaikysi mūsų sprendimą, – tarė tėtis
- Žinoma, tėti.
- Mes su tavo tėčiu norime pasakyti, kad....
- Mes skiriamės, – tarė užbaigęs mamos sakinį tėtis.
- Jūs ką??? – tariau vis dar negalėdama patikėti tuom ką išgirdau...
- Evutę, mes sakėme...
- Aš girdėjau, ką sakėt, bet.... bet kodėl?- tariau ir jau jutau kaip mano akys drėksta.
- Mes nebemylime vienas kito taip kaip ankščiau, visą laiką tik pykstamės, todėl nebeverta tęsti šios santuokos, mieloji, - tarė tėtis.
- aš.... man...aš einu pasivaikščioti.....- tariau, o jie supratingai palinksėjo, o aš išėjau.
Negaliu patikėti, mano tėvai, jie skiriasi. Dieve mano. Kodėl būtent jie?
Kadangi prieš išeidama dar pagriebiau piniginę, tai nusprendžiau nueiti iki užkandinės ir nusipirkti puodelį latte.
Susimokėjau už savo gėrimą ir patraukiau išėjimo link, tikriausiai eisiu į parkelį.
Mačiau išties žaviai atrodančia porelę, netoli savęs... kaip norėčiau ir aš tokių santykių. Vaikščioti susikibus už rankų, sakyti, kaip jį mylį, tūrėti kam palinkėti labanakt ir dėl ko stengtis atrodyti gražiai ir t.t...
Ta gražioji porelė karštai pasibučiavo ir patraukė užkandinės link, staiga pažvelgiau dar karteli į juos ir........... mano latte puodelis nukrito ant žemės išsiliedamas, o aš visa sustingau nuo to, ką pamačiau.
Negaliu patikėti, ne ne ne......
Išgirdau savo vardą iš vaikino lūpų ir pažvelgiau į jo, kaip ir merginos, esančios šalia jo, sutrikusias akis.
- Eva...?
- Malonu jus matyti, Liza, Markai. – su pagieža tariau ir stengiausi kuo greičiau pro juos praeiti. Tyčia eidama užkliudžiau Liz. Man tolstant girdėjau kaip jie mane šaukė, todėl aš pradėjau bėgti miškelio, kurį gerai pažinojau, link....
Bėgau ir jutau kaip mano skruostais rieda ašaros išdavikės....
Tadam... net dvi dalys šiandien. Laukiu nuomonių ir votes. ;))
