Multicolored life (H.S. LTU)

7 Dalis

Eva P.O.V.

Velnias, antros ar trečios durys? Antros, ar trečios. Baltos ar kitos baltos. Manau tos baltos atrodo gražiau, baltesnes. Nu karočia mėginam antras. Letai atidariau duris.

- O tu šventčiausiasis banane!!! - greit užsidengiau akis ir nusisukau.

Omg omg omg! Manau reikėjo rinktis kitas duris. Tikrai reikėjo rinktis kitas duris. Mane sutraumavo visam gyvenimui. Omg. Mano nekaltos akys...

***prieš tris valandas***

Atsibudau nuo žadintuvo... net neprisimenu, kad tokį būčiau nusistačius.. Ai, nesvarbu. Pažiūrėjau kiek valandų, dar tik 08:15. Kaip tingiu keltis. Bet reikia...
Vos ne vos išsiropščiau ir nupėdinau į vonią... kokį gera pusvalandį maudžiaus, tada išsidžiovinau plaukus ir šiek tiek pasidažiusi pagaliau išlindau. Kadangi dauguma rūbų susidėjau, tai ir išsirinkau greit, ką rengsiuos šiandien. Apsirengiau žalsvą suknelę iki kelių ir savo mėgstamiausius juodus aukštakulnius. Tada šiaip ne taip, labai labai sunkiai,  nusitempiau savo lagaminą žemyn. Jeezz ko aš ten prisikroviau, kad taip sunku. Kai jau pagaliau pasiekiau pirmą aukštą nuėjau į virtuvę. Lukas buva man atsukęs nugarą, tai manęs dar nematė. Pala, kodėl aš tampiau tą lagaminą žemyn, jei tai galėjo padaryt Lukas?

Tyliai ėjau link brolio. Jis vis dar buvo atsukęs nugarą, ir kažką labai susikaupęs rašė telefone. Jau buvau prie pat jo...

- Net negalvok apie tai, - net nepažiūrėjęs į mane pasakė jis.

Velnias, nepavyko. Vėl. Kodėl jis visada mane pastebi? Ir kaip?? Aš juk buvau už jo ir ėjau labai tyliai. Kas su aukštakulniais buvo labai sunku. Bet jis vistiek mane pastebėjo. Kadanors, kadanors aš jį išgąsdinsiu. Pažadu.

- Iš kur sužynojai, kad aš čia? - suzyziau.

- Girdėjau, kaip lipai laiptais.

Fuck. Nereikėjo mautis aukštakulnių..

- Oh. Kas pusryčiams? - paklausiau.

- Iškepiau blynų, yra ant stalo.

Pažiūrėjau į stalą. Ten buvo lėkštė pilna blynų su nutella. Ummm, skanu..

- Ačiū, broliuk, - nusišypsojau jam.

Kol aš valgiau, jis nunešė mano lagaminą su krepšiu į mašyną. Kai aš baigiau (buvo labai skanu) išploviau lekštę, pasiėmiau savo telefoną ir išėjau į lauką. Lukas jau laukė mašinoje. Vos tik įsėdau, įjungiau radiją. Grojo One Direction daina. Of course... Perjungiau stotį, kur sakė naujienas. Po kelių minučių nusibodo klausytis.

- Lukai?

- Niu.

- Dar toli?

- Nope, mes jau beveik čia.

Privažiavom prie didelio namo. Labai didelio namo. Jis gal penkis kartus didesnis už Luko! Ir žauriai gražus..

- Na ka, atvažiavom. Aš į vidų jau nebeeisiu, nes ir taip vėluoju. Tai tik noriu pasakyt, nors iš tiesų paprašyt, kad nenukankintum jų ir nekrėstum jokių kvailysčių. Juk vis dėlto jie mano draugai, - pasakė Lukas ir aš nusišypsojau šelmiška šypsena.

- Aišku, kad pasigailėsiu jų... keturių. Bet dėl garbaniaus nieko neprižadu.

- Nagi, Ev.

- Aš irgi tave myliu, broliuk, bet tau jau laikas. Tu ir taip vėluoji, pasiilgsiu, myliu ir ate, - greit pakštelėjau Lukui į žandą ir išlipau iš mašinos. Atsidariau bagažinę ir iš ten išsitraukiau savo lagaminą ir krepšį. Pasitraukusi tolėliau nuo mašinos dar pamojavau Lukui ir patraukiau namo durų link. Nespėjau paspaust skambučio ir durys prasiverė. Iškart gavau didelį Niall hugą.