Never give up

promo

/Lola/
Mane miegančia prikelia telefono skambutis. Pažiūriu į valandas ir rodo antrą valandą nakties. Kas galėtų taip vėlai skambinti? Kiek piktai atsiliepiu.
-Labas vakaras, ar jūs Lola Anderson?-paklausia kažkokia moteris.
-Taip tai aš,-kiek įtartinai pasakau.
-Aš labai užjaučiu, bet jūsų tėvai ir sesuo pateko į avariją jie neišgyveno,-pasakius tai aš lyg atsijungiau ir jaučiu kaip skruostais rieda ašaros.
-panele, jūs vis dar čia?
-Taip taip,- nusišluosčius ašaras tariu.
*po kelių dienų*
Aš vis dar negaliu patikėt, kad jų nebėra. Visas dvi dienas verkiau be perstojo. Sapnavau baisius košmarus ir kaltinau save, kad nevažiavau su jais.
Šiandien yra laidotuvių diena ir aš jau su juoda suknele prie tėvų kapo. Verkiu be perstojo ir žiūriu kaip nuleidžia pirma mamos kapą, tada tėčio ir paskutinį- Emilės. Šiandien tiek daug užuojautos girdėjau, kad manau užteks visam mano gyvenimui. Sarkazmas vis dar nepaliko manęs. Laidotuvės baigėsi ir visi išsiskirstė išskyrus mano teta su dede ir puseserė. Iki kol man sukaks aštuoniolika gyvensiu su jais. Mažame miestelyje kur ankščiau praleisdavau ten savo vasaras. Man ten visada patikdavo.
Jau viską sutvarkę, išvykstu iš New Yorko , palikdama savo gyvenimą užnugary. Kelias būs tolimas tad užmiegu su mintimis apie savo naują gyvenimą ir kaip susitaikysiu au mintimis apie tėvų mirtį.

Sveiki tai va pirmoji nesąmonė. Tikiuosi patiko ir jai patiko.prašau pavotinti ir pasakyti viską ką blogai parašiau ar padariau, nes man labai rūpi ką jūs manote ❤