As pamaciau tavo mama verkencia ir kalbancia su savimi...
- Liza tu rimtai? Ka ji sau kalbejo?
- Naa..
- Liza pasakyk..
- Ji kalbejosi su tavo teciu is dangaus..ir sake jam
Zinai Edvardai man sunku be taves. Zinau kad tu viska matai..matai kaip musu sunus kopia aukstyn sporte.. Ema as negaliu tau to pasakoti..
Visa apsiasarojusi tariau Lizai
- Liza prasau
- Tu matai kaip musu dukrele auga.. patebejai koke ji grazi? Zinai nelabai galiu su kuo isisneketi nes dukrai rupi kiti dalykai ji jau paugle..ir tada as isejau nebegalejau klausytis..tik zinau kad jos paskutinei zodziai buvo as myliu tave Edvardai pasiigau taves
- Liza man reike namo..kuo skubiau..prasau
-Gerai Ema kaip tu tik nori..
Parvaziavau namo ir iskart ibegau i kambary visa apsiasarojusi priglaudziau savo galva prie mamos rankos ir tariau..
- Mama as atsiprasau as tave labai myliu atleiskbas taip pat pasiilgau tecio tiesiog.
- Dukra neturi man aiskintis as zinau kad tau sunku man taip pat..bet mes turime islikti stiprios del tavo brolio..
- Taip mama pradekime viska isnaujo zinau bus mums dar kliuciu zinau bus ir geru akimirku bet pazadekim viena kaitai kad viena kitos nepaliksim ir pasakysim visas paslaptis..
- Gerai dukra
- Mama as noriu viska tau issisakyti vakrelije sutikau vaikina as ji begalo isimylejau jis mane taip pat Liza taip pat neliudi be vaikinu nors ir ja vadina nevykelia..
- O ar?
- Ne mama as dar neturejau pirmo karto..na dabar tu savo paslaptis..
- Dukra as
