Baltas Mėnulis (Baigta)

3

Atidariusi duris pamačiau Džesperį staigus skausmas pakaušyje ir tamsa.
Pabudau. Supratau kad mane užpuolė ir supykau kaip galėjau būti tokia patikli. Apsidairiau aš buvau tamsiame kambaryje. Gulėjau ant lovos čia buvo dvejos durys. Pabandžiau atsistoti bet nukritau. Buvau persilpna. Staiga išgirdau kaip rakinasi vienos durys atsiguliau atgal ir apsimečiau kad dar neatgavau samonės. Iėjo mergina apsirengusi apdriskusiais rūbais, trumpais plaukais ir nešina padėklo. Padėjusi padėklą ant stalelio išėjo. Pabandžiau dar kartą atsistoti šįkart šiek tiek sėkmingiau. Svyruodama priėjau prie stalo ant padėklo pamačiau dubenėlį sriubos, šaukštą, duonos ir kažkokį gėrimą kuris tikrai neatrodė skaniai bet buvau pernelyg alkana kad būčiau išranki todėl viską suvalgiau ir atsisėdau ant lovos. Pradėjau galvoti nejaugi tai Zavako darbas o ne jei tai jis aš patekau į didelę bėdą. Man begalvojant vėl atsidarė durys iėjo ta pati mergina ir išnešė indus. Jei išėjus pradėjau žvalgytis radau lempos jungiklį isijungusi lempą viską apžvelgiau įdėmiau tuomet priėjau prie durų pro kurias vaikščiojo mergina ir pabandžiau jas atidaryti — užrakinta. Priėjusi prie kitų durų taip pat pabandžiau šitos atsidarė. Iėjau į kitą kambarį, apsidairiau ir supratau kad tai tuoletas. Galiausiai viską apžiūrėjusi vėl atsiguliau ir taip pragulėjau kol užmigau.
Nežinau kiek laiko aš čia bet man jau atsibodo tas pats per tapatį bandžiau šnekėti su mergina bet ji į mane net dėmesio nekreipė, kiekvieną dieną rėkauju ir bandau išvesti iš kantrybės sargybinį už durų, bet jis elgiasi tarsi manęs čia net nebūtu baigiu prarasti viltį kad kada nors iš čia ištrūksiu. Atsidarė durys tikėjausi išvysti gerai pažįstamą merginos veidą su padėklu rankoje bet tai ką išvydau mane nustebino ir tuo pačiu supykdė. Tai buvo Zavakas blondinas, aukštas ir visada besišypsantis savo bjauria šypsena. Negaliu jo pekęsti.
—Sveika Nihala. Pagaliau vėl susitikom,—dar labiau išsišiepė jis
—Ko tau iš manęs reikia? Aš pasitraukiau kaip ir norėjai maniau tokios buvo tavo salygos,—išrėkiau  jam nieko nesuprasdama.
—Supranti aš išsiaiškinau kai ką idomaus apie tave dėl ko tu gali tapti man naudinga,—vis labiau šiepdamasis pasakė ir išėjo. Aš puoliau į neviltį. Ko jam iš manęs reikia ir ką jis išsiaiškino apie mane? Iš nevilties užsimerkiau ir pradėjau cypti. Staiga visą vaizdą mačiau tarsi iš šono: mano kūnas kylanti į viršų toliau cypia, rankos išskėstos į šonus, akys tokios violetinės kokių nesu mačiusi jos kone švietė, plaukai plaikstėsi tarsi būtu labai stiprus vėjas. Tuomet sprogo kambario lempos ir aš nualpau.