Chocolate Eyes // 초콜릿 눈 // Jungkook [PAUSED]

1.

{Alex POV}

"Alex! Tau jau 18!"

"Tu užaugai! Tu daug pasieksi!"

"Mes tavim tikim, brangioji!"

Tai yra vieninteliai žodžiai, kuriuos norėčiau išgirsti iš tėvų, savo 18-ojo gimtadienio proga - šiandien.

Tegaliu tai tik įsivaizduoti, nes nė vieno iš jų nebeturiu šalia. Praėjo 5 metai kaip gyvenu be tėvų, prižiūrima kaimynės Rozos - geros mamos draugės.

Tėtis - pilotas, patekęs į nelaimę taip ir dingo be žinios. Pažinojau jį tik iš nespalvotų nuotraukų ir iš blankių prisiminimų, kai buvau labai maža.

Žymiai geriau pamenu mamą, gulinčią lyg angelą, visą išbalusią, puošniais rūbais karste, kol niekas nė nebuvo atėjęs už ją pasimelsti laidojimo namuose.

Išskyrus mane.

Niekada neužmirsiu jos paskutiniųjų žodžių, kol laikiau jos silpną ranką, kai ji visdar gulėjo ligoninėje. Jos beveik visiškai užmerktos akys žvelgė į prie jos prijungtą aparatūrą, rodančią širdies ritmą.

"Nors mano širdis tuoj ir sustos - neleisk savajai sustoti. Ir visada atsimink: ne viskas kas atrodo saldu, išeis į gera. Netikėk saldumu."

Drebėdama, jusdama kaip mamos rankos atšąla, sustingau laike. Viskas ką matė akys atrodė nespalvota - nebesuprantama. Tegirdėjau kaip įėję darbuotojai stumia mamos lovą ir veža jos kūną iš palatos. Širdyje jaučiau vis augančią baimę, kuri virsta į tuštumą, pilną skausmo.

Nuo to laiko, atrodė, kad visas mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Lyg buvusi dėlionė, atrodžiusi gerai sudėliota, subirėjo į šipulius.

Per visus tuos 5 metus išmokau, kas tai yra gyventi vienai, nors kasdien ir buvau lankoma kaimynės. Ji kasdien ateidavo pas mane, mėgindama man pakelti nuotaiką ir atnešdavo savo paruošto maisto, vis dovanodama mažus desertukus.

'Desertas jaunai sielai nepakenks.'

Aišku, jos pastangos mane pradžiuginti nepasiteisino. Visvien jaučiausi vieniša, tuščia.

Bent kiek tą tuštumą viduje padėdavo užpildyti piešimas ar tapymas, kuriuo pradėjau domėtis nuo tada kai buvau maža.

Neseniai atradau potraukį fotografuoti, todėl turiu galimybę 'pakelti' savo dvasią.

Tik negaliu nuspėti, ar toji atsiradusi galimybė tikrai užpildys mano dvasios tuštumą..

- Kur gimtadieninkė? - įėjusi į kambarį, su šypsena veide, sutrukdydama mano susimąstymus, sukluso Roza. Rankose ji laikė šokoladinį tortą.

Atsisukau į ją ir parodžiau šypseną, kurią ji mato jau 5 metus - netikrą.

- Na ir pagalvok, Alex jau 18.. rodos tie metai slenka taip greitai.., - atsidusdama ir atsisėsdama šalia manęs tarė kaimynė, - Še, manau tau patiks, - ji tiesė tortą link manęs.

Žiūrėjau į tortą keistu žvilgsniu, nes, tiesą pasakius, niekada nebuvau šokolado mėgėja.

- Ah, labai ačiū, Roza, - padėkojau jai, paimdama tortą ir padėdama jį į šalį.