Chocolate Eyes // 초콜릿 눈 // Jungkook [PAUSED]

9.

{Namjoon POV}

- Hyung, baik, ne laikas.., - kiek galėdamas tyliau murmėjau, kol ieškojau reikiamų knygų lentynoje.

- Teprašau tik vieno.. Namjoonah~, - mielu balsu tarė Seokjin.

Giliai įkvėpdamas, žiūrėjau žemyn, į tamsias grindis ir negalėjau nemąstyti...

"Kodėl aš įsimylėjau tokį mielą kvailį?!"

Pajutau jo šiltą ranką, sunertą su manąja ir vis dar žvelgdamas žemyn, silpnai nusišypsojau.

Apsižvalgiau aplink, kad pažiūrėčiau, ar niekas mūsų nestebi.

- Nagi, Namj-

Seokjin nepabaigus tarti mano vardo, savo lūpas sujungiau su jo blizgančiosiomis ir ilgai netrukus atsitraukiau.

Niekas to negali matyti.

Man atsitraukus, nė negalėjau pažiūrėti Seokjin į veidą, ar tuo labiau į jo akis. Žinojau, kad jis išraudonavęs, nes nieko nesako. Kai jam gėda ar nedrąsu, jis nutilsta ir išraudonuoja.

Nenorėjau ir pats išraudonuoti, bežvelgdamas į jį.

- Matai, - tyliai šnabždėjo jis, - Gi nebuvo sunku.. Ačiū~, - spragtelėjęs pirštais ir nuėjęs į šalį su laimingiausiu veidu pasaulyje, mielai murmėjo Seokjin.

- Ak, kas dedasi su manim?.., - uždengdamas savo veidą rankomis, kikenau pats iš savęs.

Grąžindamas žvilgsnį link knygų lentynos, suradau tas, kurių ieškojau, bet pastebėjau kai ką keisto..

- Kur Didžioji legendų knyga?

{? POV}

- Amžino miego užburtieji, tamsos meilėje prakeiktieji, nesibaigiančių nelaimių persekiojamieji.. Gal aš tarp jų?

Atvėpiau apatinę lūpą ir toliau varčiau knygą.

- Negi nėra nė vienos legendos, tinkančios man? Ar aš toks.. kitoks.. iš niekur?.., - tyliai murmėjau po nosimi, bevartydamas senus, bet tvirtus knygos puslapius.

Pajutau, lyg kažkas būtų kambaryje. Negirdėjau, nemačiau, bet pajutau.

- Ieškai kažko sau? Negi nežinai? Turi būti prakeiktas, kad tau tiktų legenda.

- Ir vėl tu čia.. Na ir kas, kad ieškau, gal man tiesiog įdomu? - atkirtau žemam balsui.

Kikenimas žemu balsu pasklido mano galvoje, o nuo jo garso, mane pradėjo gelti skausmas.

- Brangusis, ar nori savo legendos?

Pradėjau inkšti iš skausmo, kuris mane vis dar gėlė.

- T-Taip, n-noriu, - lėtai ištariau.

Pala, kodėl aš tai pasakiau? Aš to net nemąsčiau, kaip aš tai galėjau pasakyti?

Dar kartą pasigirdęs kikenimas sustabdė skausmą, bet..

- K-Kodėl aš nieko nematau?! Ką tu man padarei?!.. Aš net neprašiau legendos, tai ne aš, kas čia per š-, - panikuodamas, drebėjau kėdėje.