Pelkynas

3 skyrius

Pagaliau iššaušo devynios ryto. Pasirangiau su savo apledėjusiais kaulais ir šiaip ne taip atsikėliau didžiausiam šalty. Pramerkiau akis. Apsidairiau. Anos, Andriaus ir Majos nebuvo. Gustė sunerimus tupėjo kitam palapinės gale ir tai žiūrėjo pro tarpelį į kažką lauke, tai į telefoną. Deimantas be perstojo nervingai naršė telefone.
-Kas nutiko?;-paklausiau, bet atsakymo negavau. Apsivilkus normalesnį apavą ir lietpaltį, išlendu iš palapinės. Kažkur tamsiai žalioje pilkumoje išvystu Ana. Kiek tik įmanoma, skuodžiu prie jos.
-Gal kas nors galit pasakyt kas čia nutiko? Kur Andrius?;-neįškenčiu.
-Ar matei vakar Mają?;-klausia Ana.
-Ne
-Ji dingo
-Kaip tai?
-Paprastai. Vakar kai išėjo ieškot pakabuko, nebegrįžo.
Nuo Anos pasakojimo mintys ėmė suktis mano galvoje. Pelkynas. Kapinės. Andriaus pasakojimas apie juodą šmėklą. Dingstantis ryšys. Vyro siluetas, artėjantis prie palapinės. Klyksmas. Dingusi Maja. Nuo viso to man pradeda darytis bloga.
Mane iš negerų minčių pažadina tik šaltis, kuris skerbiasi per mano kūną.
-O kur Andrius?;-dar kartą klausiu.
-Jis ten kažkur toliau ieško;-burbteli Ana vos neįkrisdama į balą.
Visa tirtėdama mėginu jo ieškoti. Kai jau pradedu rimtai drebėti nuo šalčio, nusprendžiu grįžti atgal į stovyklavietę. Dar pakeliui netyčia įmerkiu koją į kažkokia pelkyno pliurzą. Grįžus į palapinę, Gustė ir Deimis dar vis tebesėdi prie savo darbų. Man jau net liulis bėga.
-Neįsivaizduoju...;-pratesia Gustė dar vis labai užsiėmus. O aš tuo tarpu persivilku į šiltesnius rūbus, išsipučiu savo liulį ir ieškau ko valgomo. Ne, jau gana. Jau ir taip vakar šalau, dar naktį šalau ir dar negana šianden šalu.
-Kuo galiu padėt?;-teiraujuosi.
-Nežinau. Jos rasti neįmanoma. Reikėjo vakar jos laukt, o ne kai ji jau dingus. Galbut į pelkę įkritus ar kas atsitiko, nežinau. Žinau tik vieną, kad aš liksiu kalta!;- piktai išrėžia Gustė.
Ji pradeda kaltint mane su Anastasija, jos balso tonas vis aukštėja, kol galiausiai neiškentus įmu rėkti ir aš. Pyktis veržiasi iš mūsų. Deimantas puola ramint mus, kai palapinė jau net pradeda kilnotis. Įpykus Gustė išlekia iš palapinės, mane palikus vien su neapykanta, išmėtitais daiktais ir Deimiu.
Ieškome Majos iki tol, kol laikrodis ima rodyt penkias. Tai gi. Jau vakaras. O Maja dingus kaip paskendus. Gal tikrai kur paskendus? Nesuprasi. Mums jau nebelike jėgų jos ieškot. Man skauda kiekvieną šoną, kiekvieną kaulelį, kiekvieną raumenėlį. Ne kas. Suvalge vakarykštes dešreles, Andriaus paimtas dešreles, ir nemaža maisto kiekį, mums nesinorėjo nieko kito, kaip poilsio. Įsijunge palapinėj Majos kuprinėj esančia palikta prikraunama lemputę, vis dar aptarinėjom jos dingimą. Staiga lauke kažkas vėl ėmė traškėt. Tas garsas vis stiprėjo ir stiprėjo.
-Tai tas garsas, kurį girdėjau vakar naktį...;-baimingai pratariau.
Andriui šovė į galvą nesąmoninga mintis bent jau nuo tol-patikrinti kas ten darosi. Jei gu ten pagal draugus būtų buvęs koks nors žvėris, vis tiek būtų baigėsi blogai. Bet ten slypėjo ne žvėris. Ten buvo kai kas baisiau...
Visaip bandydama sustabdyt Andriu, lėkiau jam iš paskos, maldavau, bet jis vis tiek.
-Lik palapinėje! Bus saugiau,;-liepė jis, jau lysdamas iš palapinės. Ne. Tikrai nebus saugiau, kai nežinau ką jis regės, su kuo susidurs. Visa nervuota bruzdėjau palapinėje, gaudydama kiekvieną garsą ir laukdama pati nežinau ko. Staiga jis trumpai, skardžiai surėkė, lauke skambėjo kiti garsai, siaubingi garsai, niekada negirdėti, pjaunantys garsai, tokie siaubingi, neapibūdinami. Kažkas lyg dar krito ant žolės, mėgino ištrūkti. Aš kaip išprotėjus ėmiau atseginėt palapinę. Už manęs spyginėjo draugai. Iššokusi iš palapinės, ėmiau keturpėsčia ropot už jos. Pamačiau tolstančia figūrą, iš kurios dar vis veržėsi silpstantis Andriaus balsas.
-ANDRIAU!!! ANDRIAU!!!
Rėkiau, klykiau. Tai buvo tarsi košmaras, iš kurio nebuvo įmanoma pabust. Tamsi, juoda figūra vis traukėsi. Man truko oro, nežinau kas vyksta, kur bėgu, mintys tarsi išnyko. Andriaus balsas visiškai nutilo. Tamsi figūra nyko tamsoje, su ja susiliejo... Aš bėgau į nežinią. Mano klykimas skardėjo per kiekvieną landą, vietą, kur tik tegalėjo sklisti tarp šios tamsos. Viskas aptemo. Nebemačiau kelio. Teliko tik mano klykimas.
-Andriau...;-vieną vienintelį kartą išspaudžiau ir tamsa galutinai pasiglemžė...