Jis buvo mano šaltakraujiškai nužudytas....

Vienintelė

jis buvo nužudytas

jūs man pasakykit, kodėl žmonės tokie savanaudžiai. daužo širdis į šipulius, vėliau bando lipdyti šias gražiais žodžiais visiškai pamiršdami, kad rankos, kuriomis stengiasi apkabinti sumautai purvinos. terlinais batais lipa per sielą, mindo moralę, groja nervais ir vistiek šypsosi žiūrėdami tiesiai į akis.
šiandien man gana. gana dviveidžių, imbicilų, sumautų besielių, kurie tikisi Dievo malonės. pamirškit, toks jums neegzistuoja.

gana man melo aplinkui, gana to jausmo, kuris alsuoja išdavimo skausmu. tarp jūsų visų ir manęs nebeliko nieko bendro. nuo šiandien, netgi oras, kuriuo kvėpuojam yra visiškai skirtingas. jūsų oras, - tai melas ir su šiuo, iš visos širdies, linkiu gražiausios kloties uždusti.
pavargau būti žeminama ir tikėtis, kad tai kada nors liausis. jeigu kažkas ir baigėsi, tai mano pagarba jums. jos nebeliko, jog net, rodos, niekada ir nebuvo.

diena iš dienos kovoju su gyvenimu. kovoju taip stipriai, kaip visi kovojame. iriuosi tarp milijonų užduočių, pareigų, problemų ir jausmų, galvodama, kad dar tiek pat liko nepatirtų. ašaroms jau vietos nebeliko. viskas baigta, kaip ir baigtas mano žmogiškumas jums.
nuo šiol esu žvėris ir jei darkart išdrįsit pažiūrėt į mano pusę, prisiekiu aukštesniuoju, tai darysit paskutinį kartą. nes, aš labai rimtai, gyvenimas netyčiomis gali pasibaigti mirtimi. net jei tai ir ne fizinė. kartais mirtis būna dvasinė.

o dabar, pats metas, visiems tiems, kurie apšikot sąžinę, susirinkit savo purvinus pirštų antspaudus ir nešdinkitės. pasiimkit visus sumautus prisiminimus nuo kurių dabar mane verčia vemti. išeikite su savo šlykščiomis sielomis, kurių visad jums taip stigo ir palikit mane vieną.
keičiu spynas, o raktus nuo senųjų susikiškit ten, kur naktis dvidešimt keturias valandas per parą.

žmonės stebisi ir klausia, kodėl aš tokia abejinga.
o kaip nebūti, jei pasitikėjimas buvo šaltakraujiškai nužudytas.