Demonas

†/2\†

- Ką po velnių tu čia veiki? Žiūrėk kur eini!

- Atleisk, - atsistojau ir įžiūrėjau gana aukšto vaikino siluetą... Dieve tu mano jis visa galva už mane aukštesnis! Jau žadėjau jį apeiti, bet jis prakalbo.

- Ką tu čia veiki?

- Vaikštau...

- Ar gali normaliai pasakyti ką čia darai? Ir dar vienui viena, - šiek tiek sušvelninęs balsą pasakė vaikinas.

- Ammmm... A-a-a-š ė-ė-ė ėjau pa-a-s draugę... - mikčiodama leptelėjau... dar viena bėda ta, kad draugų aš neturėjau nė vieno... na neskaitant Mayos, ji balta katė, kurią prieš 2 savaites radau pamestą prie kažkokių namų durų...

- Skamba nelabai įtikinamai, - turbūt šyptelėjo nepažystamasis.

- Nenorit netikėkit, bet aš skubu, - oooo taip aš tikrai skubu mintyse pagalvojau.

- Gal palydėti? Kur ta tavo draugė gyvena? - pašaipiai paklausė.

- Ne nereikia, ji gyvena visai netoli nuo čia, - dieve, ką aš šneku... juk visi žino, kad prie šio apleisto parko nieks negyvena... o iki parko pakraščio aš dar turėčiau eiti kokias keturesdešimt minučių...

- Tikrai?

- Ne, - suirzusi pasakiau.

- Ką? - pasimetė jis.

- Kva, kva. Neinu aš pas jokią draugę! Vienintelė draugė dabar tūno mano kuprinėj. Ėjau iki to kvailo suoliuko, kad nereiktų miegot ant žemės! Patenkintas?! Gal dabar jau atstosi?! - šnibždėdama šaukiau, o iš akių jau norėjo ristis ašaros.

- Tu neturi namų?

- Ką tu? Neeee. Aš gyvenu didžiulėje pilyje, tik dabar sugalvojau vykti į išgyvenimo kelionę su trimis kriaukšliais duonos ir nešvaria kate! Ooo taip aš tikrai turiu namus... Nemanai, kad jeigu turėčiau namus lauke nesivalkiočiau? - surėkiau sarkastiškai

- Atleisk, nenorėjau suerzint, - sumurmėjo. Jau buvau jį be apeinanti, bet staiga didelis tvirtas delnas sugavo mano riešą.

- Palauk gali gyventi pas mane, kad ir visam laikui, gyvenu vienas, - šyptelėjo.

- Iš pradžių uždavinėji kvailus klausimus, o po to siūlai pagalbą? - pakėliau antakį.

- Tai sutinki ar ne? - šiek tiek susierzinęs tarė.

- Mieliau miegosiu ten kur šilta, o ne ant suoliuko. Taigi taip, aš sutinku, - šiek tiek šyptelėjau.

- Puiku, aš Erikas, - šyptelėjo.

- Sofia.
- Eime, ten netoli mano motociklas.

- Motociklas, o dieve viena iš mano svajonių juo pasivažinėti! - sušukau iš laimės.

- Na va matai, išpildysiu tavo norą, - šyptelėjo.