Demonas

†/7\†

Einu mišku, dairausi tik staiga bum! Mane priremia prie medžio ir laiko pistoletą prie mano smilkinio.
- O tu visai daili... puikiai tiktum vienai nakčiai, - į ausį šnibždėjo vyriškis.

- Ne, ne, ne!!! - rėkiau.

- Sofi, Sofi! - mane pažadino Eriko balsas.

Atsisėdau ant lovos. Aš buvau visa išpilta prakaito. Beproto drebėjau.

- Ei nurimk, tai tik sapnas, - vaikinas pradėjo glostyti mano nugarą.

- Ma - mane norėjo nu - nušauti arba... - mano skruostu nusirito ašara.

- Ššššš, nurimk, - dabar pajaučiau ir tvirtas rankas, kurios ilsėjosi ant mano liemens.

- Miegosi? - paklausė Erikas, o aš tik nežymiai palinksėjau galva.

Atsigulusi, atsisukau į Eriką, o jis tik šyptelėjo ir pasislinkęs arčiau manęs, apkabino ir pradėjo glostyti galvą.

Iš šono šis sapnas gal ir nepasirodė toks baisus, bet man tai buvo košmaras... nes būtent taip mirė mano... mano sesuo Fraga... taip keistas vardas, bet jis jai puikiai tiko.

Praėjus apie penkiolikai minučių nuo to klaikaus sapno aš vėl panirau į „Saldainių pievas ar cukraus debesų karalystę, o gal į baisiojo Slendermeno pasaulį"...

†††††††††††

Šykart mane pažadino saulės spinduliai besiskverbiantys pro langą. Žadėjau pasirąžyti, bet mane laikė tvirtos vaikino rankos. Šyptelėjau.

Pradėjau apžiūrinėti jo dalius skruostikaulius, putlias lūpas, užmerktas akis kurios buvo padabintos ilgomis blakstienomis, beprotiškai vešlius antakius, jo juodus, suveltus plaukus į kuriuos dabar be proto  norėčiau panardinti savo delną, apžiūrinėjau kiekvieną tatuiruotę kurią mačiau ant jo krūtinės, bei rankų...

O dievuliau, šis beprotiškai gražus, mielas, bei keistas vaikinas išgelbėjo mane, o aš... o aš drįstu jį įsimylėti...

Pasigirdo juokas.

- Tu stebini, vietoj to, kad pasisveikintum tu spoksai į mane kokias septynias minutes, - pavartė akis.

- Tu nemiegojai?!

-Nea. Buvau nubudęs prieš tau atsikeliant, - šyptelėjo.

- O dieve, - sumurmėjau ir įdėjusi visas pastangas nusisukau nuo vaikino.

- Tai nepasisveikinsi? - apsimetė liūdnu.

- Ne.

- O dabar atsiimsi, - nusijuokė. Gretai mane apsukęs taip, kad gulėčiau ant nugaros, jis nepilnu svoriu atsisėdo ant mano liemens ir...

- Baik, liaukis!!! Nustooook! Neee maldauju baaaik, padarysiu viską ką nori tik nustok!!! - Erikas mane kuteno...

- Betką? - nustojo kutenti.

- Mh, - numykliau.

- Geeeerai, tuomet... ammmm. Pagamink mums pusryčius, - šyptelėjo, o aš tik linktelėjau.

- Gal jau nulipk nuo manęs? Aš dūstu! - sušukau.

- Nu ir dusk! - draugiškai nusivaipė.

- Tau reikia, tu ir dusk, -parodžiau liežuvį.

- Gerai baigiam, eik gamink pusryčius, - nulip nuo manęs.

- Geeeerai...

Nusileidome į virtuvę, o aš pradėjau gaminti skaniuosius blynus.

Tik vietoj to, kad aš ramiai juos kepčiau į mane buvo paleisti miltai.

- A?! - suklykiau.

- Tu! - bedžiau pirštu į Eriką, - Atsiimsi.

Pagriebiau dvi saujeles miltų ir vieną paleidau į jo galvą, o kitą į jo plaukus.

- Mano plaukai!!! - suklylė kaip mergaitė, o po to suurzgė ir paėmęs kiaušinį sviedė jį man tiesiai į krūtinę.

- Iškrypėlis, - suriaumojau, paėmusi du kiaušinius, vieną mečiau į jo kaktą, o kitą į pilvo apačią!

- Žiūrėk kur taikai, - suinkštė.

- O aš ir žiūrėjau, - paleidau į ji dar saują miltų.

- Gerai gerai gerai! Gana, - atsistojo Erikas.

- Dabar taip tu eini tvarkyt viską, o aš varau praustis.

- Kodėl man tvarkyt? - paklausė taip lyg mažas vaikas klaustu: - O kodėl aš negausiu vienaragio?

- Todėl, nes tavo namai! - nusivaipiau ir nuėjau į vonią.

Uhh dar viena dalis baigta. Yeeee