Jausmai ant mano kūno

Baimė

Lyja lietus.

Gluosnis saugo ją nuo lietaus, o ji stovi ir stebi. Stebi jį.

Jis jos nemato. Jis šypsosi. Akys švyti, balti dantys atspindi lempos skleidžiamą šviesą. Jis laimingas. Šiuo metu, nes ji stovi lauke, po gluosniu, lietuje. 

Tik šitaip jis gali būti saugus.

Tik šitaip ji gali matyti jo šypseną.

Lašas nukrenta ant pėdos ir nubėga jos kraštu ,palikdamas šiltą taką. Jos rankos tokios pat šiltos. 

Delnai.

Šiluma nesiekia toliau riešų.

Kraujas. Tai jis šildo delnus.

Ji ištiesia ranką prieš save. Pirštai išlenda pro gluosnio šakas. Lietus akimirksniu nuplauna kraują. Ji ištiesia kitą ranką. Kraujas pamažu nusiplauna. Kraujo lašai krenta ant žolės ir susigeria į žemę.

Delnai atšąla.

Vienintelis dalykas, kuris dabar ją šildo, tai jo šypsena.

Jis pasuka galvą ir pažvelgia pro langą. Pažvelgia tiesiai į tamsoje paskendusį gluosnį. Šis sau linksmai mosuoja šakomis, geria lietų į save.

Staiga jam kažkas šmėsteli tarp šakų. Jis suraukia antakius ir prieina arčiau lango. Gluosnio šakos trumpam prasiskiria ir jis pamato ją. Pamato tik jos veidą. Šakos greitai susiskleidžia ir veidas dingsta jose.

Šypsena dingsta nuo jo veido. Jis pamato jos rankas, ištiestas tiesiai į jį.

Ne.

Tik ne dabar.

Prašau.

Ji priartėja. Galiausiai pasimato visu ūgiu. Plaukai įsipina tarp medžio šakų ir susilieja su jomis.

Medžio šakos pradeda pašėlusiai linguoti.

Pakilo vėjas.

Lietus vis smarkiau bildena į langą.

Širdis pradeda smarkiau plakti.

Ji ateina.

Prašau nereikia.

Nenoriu.

Maldauju.

Medis suaimanuoja ir lūžta. Jos plaukai išsilaisvina iš šakų.

Jis sumirksi. Kai atmerkia akis ji jau dėbso tiesiai į jį. Ji tiesiai už lango. Jis atsitraukia.

Ne.

Neleisiu.

Tik ne dabar.

Man juk reikia eiti.

Tai labai svarbu.

Jis staigiu judesiu pagriebia mobilųjį, užsimeta gobtuvą ir išlekia pro duris. 

Jis eina neatsigręždamas, bet jaučia ją. Ji seka paskui.

Lietus vis dar pila kaip iš kibiro.

Jam nė motais.

Širdis greitai daužosi.

Ji jau čia pat.

Staiga jis pajaučia šaltį. Pajaučia jos ranką ant peties.

Ne.

Prašau.

Jis eina nežiūrėdamas į kelią. 

Pradeda bėgti.

Šaltis užvaldo visą kūną.

Jis pradeda kalenti dantimis. Nieko nelaukdamas pasuka link medžio, kuris vienišas stovi pakelėje. Atsiremia į jį. Dreba, kaip elektros kratomas. 

Labai šalta.

Medis šlapias nuo lietaus.  Žolė taip pat. 

Bet jam tai nebesvarbu. Jis atsisėda ant žemės.

Jai pavyko. Ji mane pagavo.

Baimė.

Bet turiu eiti. Man labai reikia. Aš privalau.

Jis atsikelia, bet suklumpa ir tėškiasi ant šaligatvio,

Dreba.

Visas permirkęs. 

Kūnas staiga pradeda judėti. Jis pakyla ir nueina tikslo link. Bet ne vienas.

Su ja.

Su baime.

Ji niekada nepalieka jo.

Ji visur jį randą.