Medūza ✔

Nerimas, tiesos išsakymas visiems, mirtis ir žaizdų gydymas laiku

"Dabar sunku, tačiau su laiku viskas bus puiku."

- Labrinth

   Benjaminas nerangiu rankos mostu numetė popieriaus lapą, kuriame buvo Čavelos išpažintis, ant žemės ir atbula ranka nusišluostė besikaupiančias ašaras. Jis puikiai suprato, ką ji ketina padaryti, todėl nieko nelaukęs laiptais nubildėjo į apačią, nuo kėdės pagriebė savo džinsinį švarkelį ir net neatsigręždamas išskuodė pro duris, savo tėvus palikdamas sumišusius.

   Šiandien ryte nuėjęs aplankyti Čavelos, jis net nesitikėjo jos pamatyti - galvojo, jog kaip ir kiekvieną kartą, ji nenorės jo matyti ir jis ir vėl ją paliks ramybėje, prieš tai paklausęs merginos mamos, kaip jo mylima mergina laikosi. Tačiau, kai durys prasivėrė ir už jų jis pamatė Čavelą, regis, jis truputį pasimetė. Tačiau jį dar labiau sutrikdė jos išvaizda - ji nebebuvo ta graži, drovi mergina. Jos žalios akys, kurios visada spinduliuodavo šviesą ir džiaugsmą, dabar buvo liūdnos ir raudonos, paaikiai pajuodę, veidas papilkėjęs, net atrodė, jog jame nustojo cirkuliavęs kraujas, o skruostikauliai ypač ryškūs. 

   Akimirką jis negalėjo kalbėti. Regis kas nors būtų įlindęs į jo vidų ir užtildęs visus garsus, sklindančius iš jo burnos. Todėl pirmoji prabilo ispanė.

   - Labas, Benjaminai... - Čavela ištarė tyliai ir taip skausmingai, jog net Benas galėjo jausti jos skausmą. Jis stengėsi pamatyti jos akys, dar kartą pajusti tą laimę, kai jų žvilgsnis su didžiulia simpatija perskrodžia jį, tačiau mergina vis stengėsi to išvengti. Ji žinojo, jog negalės jam atsispirti ir ji palūš čia pat, jo glėbyje. Tačiau to ji nenorėjo. Tiesą pasakius, ji šventai tikėjo, kad sužinojęs visą tiesą, Benas niekada nebenorės pažvelgti į ją, todėl nieko nelaukdama ji ištiesė ranką, kurioje laikė baltą voką.

   - Kas tai? - Benas truputį susiraukė - jo kaktoje pasirodė viena nežymi raukšlė, o akys sumišusios lakstė tai prie Čavelos veido, tai prie voko jos rankose.

   - Perskaityk tai namuose, Benai, - ji greitai paleido sulankstytą baltą popieriaus lapą, vos tik Benas paėmė jį į savo rankas. Ji žengė žingsnį atgal į savo saugius namus, kuriuose dabar, deja, saugumo nebejautė, ir ruošėsi uždaryti duris, tačiau sekundei ji stabtelėjo. - Ačiū, kad manimi rūpiniesi, - jos šypsena buvo tokia liūdna, o akyse vėl kaupėsi ašaros, todėl nieko nelaukusi ji užtrenkė duris vaikinui prieš nosį bei tvardydama savo ašaras greitai nuskuodė į savo kambarį. 

   Benjaminas keliasdešimt sekundžių stovėjo namų kieme, prie užtrenktų durų, ir bandė susivokti, kas įvyko. Tada jo akys pažvelgė į laišką ir jis greitu žingsniu pajudėjo link namų. Dar niekada niekada nebuvo grįžęs į savo kambarį šitaip greitai.

   Tačiau dar greičiau jis atsirado prie Čavelos namų, kai perskaitė laišką. Dabar jis trankė laukines duris, kaip išprotėjęs skambino skambučiu ir meldė, kad nebūtų pavėlavęs. 

   Po maždaug dviejų minučių, kurios Benui skriejo lyg dvi valandos, ponia Rodriguez pravėrė duris. Ji atrodė sumišusi ir tuo pačiu nustebusi, jog tai Benas, tas malonus ir paslaugus vaikinas, dabar elgėsi šitaip beprotiškai.

   - Sveiki, ponia Rodriguez, - greitai sumalė liežuviu Benas, - ar galiu pamatyti Čavelą? Tai labai skubu, - jis nesustodamas trypčiojo koja, šitaip tik dar labiau nustebindamas merginos mamą.

   - Apgailestauju, Benjaminai, bet jos dabar nėra, - ji nežymiai šyptelėjo, kai nerimas ir sumišimas vis dar vaidenosi jos veide. Kokia bitė jam įgėlė, jog jis elgiasi šitaip keistai? - Ji išėjo pasivaikščioti, maždaug prieš... - ji greitai pažvelgė į laikrodį, kabantį ant jos rankos, - penkias minutes.