Išeinant į išorę mus pasitinka gaivus oro gurkšnis ir aplinkui žydinčių gėlių skleidžiamas saldus kvapas.
Lyg išprotėję mes pradedam galvoti apie tai ką padarėm blogo praeityje ir kaip galime pakeisti savo ateitį. Kaip padaryti ją geresnę ir laimingesnę.
Kartais susimąstome ir apie tai, kad kaip gera būtų, jei šalia tavo minčių atsirastų ir dar vienas žmogus, su šilta širdimi ir blaiviu protu. Kitaip nei tu, nes tada ji atstotų tavo visiškai išsimušusią iš ritmo dvasią ir pasodins kvapnių augalų tavo mintyse, kad visada galvotum tik pozityviai.
Bet tada ateina tikrovė.
Akmeniniai laiptai šaldo sėdynę. Rankos dreba nuo ankstyvojo pavasario šalčio, o veidas išbalęs lyg pamatęs apokalipsės požymius gatvėse.
-Kas pe velniava?
Ar visi žmonės taip jaučiasi? Kai tave palieka, pats paskutinis tau svarbus, žmogus šiame žiauriame pasaulyje.
-Atleisk.
Ji tegali ištarti tai. "Atleisk". Ir kuo tas "atleisk" gali išgelbėti mane nuo ką tik patirto skausmo ir nevilties pliupsnio.
-Tu tegali ištarti atleisk?
Bandžiau tai ištarti ironiškai, bet mano balsas vis labiau kimsta ir jau ruošiasi visiškai paspringti nuo sūrių ašarų.
-O tu nori, kad viskas būtų kaip buvę? Ar nori toliau kentėti nuo neteisybės? Ar nori ir toliau kankinti mane? Save?
Ji pyksta, nes aš jos nesuprantu. Aš pykstu, nes ji nesupranta manęs. Tai vadinama akligatviu. Juodu tamsiu akligatviu.
-Ne, nenoriu. Bet... Kodėl?
Mane kankino nežinia. Aš ją mylėjau. Mylėjau visa širdimi, visu kūnu, nors tai ir buvo netikra. Maniau ji jaučiasi taip pat. Visą laiką buvau tiesiog apgaudinėjimas.
-Nes tai negali tęstis toliau.
Aš žinau. Aš tai puikiai suprantu.
-Bent jau kadanors ką nors man jautei?
-Taip.
Ką? Pasakyk ką!
-Draugiškus jausmus. Ne pyktį. Man tavęs buvo gaila.
Tada ji išėjo. Išėjo palikdama mane ant šaltų laiptų. Paliko su mano mintimis ir neatsakytais klausimais. Su sumišusią širdimi ir sunkia galva.
-Lile!
-Ne. Nieko nebus, Ki.
Nieko nebus. Man visi visada sako, kad nieko neišeis.
-Bet, Lile!
Aš jau springau ašarom. Jos gniugždė mano sielą, kaip ir išeinančios merginos siluetas.
Rankomis suspaudžiau savo skruostus. Norėjau būti aklas ir nieko nebematyti, norėjau būti kurčias ir nebegirdėti balsų galvoje, norėjau būti bejausmis, kad daugiau nebegalėčiau ko nors jausti jai. Visi sakė, kad ji to nenusipelnė. Visos merginos aplinkui lipo prie manęs kaip bitės prie medaus, bet aš mylėjau ją.
Ji to nejautė.
Ji kankino mane sakydama, kad myli mane. Po truputi mane plėšė į smulkius gabaliukus. Visus tuos devynis mėnesius ji laukė kol pagaliau ateis ta proga mane įskaudint. Mane sugniuždyti ir apspjauti.
Palenkiau lauko durų rankeną. Jausmas buvo lyg ji neturėtų jokių deformacijai skirtų sąvybių. Ja lenkiau taip lyg bandyčiau perlaužti betono luitą pusiau.
Trenkiausi su kakta į lakuotą durų paviršių. Norėjau rėkti ir daužyti viską aplinkui.
-Vienas. Du. Trys.
Skaičiavau taip lėtai, kad atrodė, kad praslinko viena valanda, kol ištariau paskutinįjį skaičių.
-Keturi.
Mano rankų raumenys atlėgo. Atsipalaidavau ir dabar tiesiog kabojau ore. Įkvėpiau ir iškvėpiau. Jaučiau kiekvieną savo širdies dūžį. Kiekvieną sistolę ir diastolę. Kiekvieną milisekundę, kai ji atsipalaiduoja.
Vis prisimenu neseniai įvykusį pokalbį su Lile.
Ji vis kartojo, kad aš dėl to kaltas ir, kad to aš ir nusipelniau.
Ji nenorėjo girdėti mano atsiprašimų ir žodžių, kurie sklido iš pačių paširdžių.
-Tu kaltas dėl visko! Tu turėjai už tai kentėti!
Viskas lyg skriete skriejo pro mane.
Įlėkiau į namo vidų.
Aš turiu susiimti.
Viskas pasikeis.
---
Grįžau į wattpad'o gyvenimą, nes prisiminiau, kaip man to mirtinai reikia. Šiaip, labai daug minčių, liūdnų ir neliūdnų, prisikaupė galvoje, tai pamaniau, kad būtų neblogai tai išreikšti naujoje savo darbelyje.
-Ironija(-os Duktė) xxx
