-Kvailas tinginį! Kelkis pagaliau!
Nosį riečia alkoholio kvapas, o akys vos prasimerkia lyg būtų sulipintos skystais klijais. Laikrodis rodo 4:33.
-Dar tik pusė penkių!-sušukau ir stebėjausi, kad po vakarykštės nakties mano balsas jau buvo atsistatęs į įprastą bosą.
-Turi dar sutvarkyti jovalą apačioje!-lyg kurčia rėkavo moteris.
-Kodėl turiu tvarkyti tavo jovalą?-atsidusau.
-Nes ir taip nemokamai čia gyveni!-išrėkus trenkė durimis. Kad tik galėčiau iškeisti šią beprotę į kitą, nors truputi švelnesnę ir rūpestingesnę motiną.
Užsimetu vakarykščius marškinius ir juodus, ties keliais suplėšytus, džinsus. Kojinės visos peršlapiusios nuo lietaus vandens.
Pažvelgiau į viršų. Lubos kuo toliau, tuo labiau apsineša tamsesne dėmę. Atrodo, kad bet kurią akimirka gali plyšti ir lyg perkūnas iš giedro dangaus pasipils susikaupęs purvinas vanduo nuo stogo.
Nusileidau į apačią ir paspyriau rudą butelį pirštų galais. Kiekviename kampe puikavosi tušti buteliai ir išmėtyti drabužiai. Nosį rietė ne vien tik minėtas alkoholio kvapas, bet ir nuo prakaito prasmirdę drabužiai, pašvinkęs maistas.
Užsirišau sportbačių raištelius ties kulkšnimis ir trenkiau durimis.
Lauke buvo tamsu. Vis dar. Kiekvienais metais vis laukiu kada ryte saulė tekės anksti ir leisis vėlai. Tada galiu praleisti daugiau laiko lauke. Bet visada būna negana. Visada būna negana.
Paskutiniosios žvaigždės gęsta akimirkomis. Noriu pamiršti visą sunkumą, nors galva vis dar nesiruošia išmesti vakarykščių prisiminimų.
Pasukau link visą parą veikiančios parduotuvės. Mano burna buvo perdžiuvusi, visa degte degė, atrodė lyg vakar būčiau išgėręs litrą degtinės.
Bandžiau perdirbti visus svarbius savo gyvenimo įvykius. Mėgstu tai daryti per svarbias pamokas. Mintys atitraukia tave nuo sunkių uždavinių, svarbių sąvokų ir proto plovimo. Atrodo taip lyg neegzistuotum.
Bet dabar ne chemija ir ne matematika. Negaliu priversti savęs galvoti blaiviai, jaučiuosi lyg būčiau skystis, lyg būčiau perdurtas buku peiliu, kuris negalėtų sužeisti net oro.
O kas bus dabar?
Dabar, dabar, dabar, dabar ir dar kartą dabar.
Viskas sukasi aplink šią minutę. Visada maniau, kad niekada nenustosiu liūdėjęs, nes turėjau tai ko kiti neturėjo. O dabar jaučiuosi lyg neturėčiau nieko. Lyg dabar tikrai neegzistuočiau.
***
Žinojau, kad galiu sutikti juos. Žinojau, kad jie čia vis dar trinsis.
-Ei! Ki!-mano dėmesį atitraukė pažįstamas balsas.
Atsisukęs pastebėjau šaiką vaikinų. Jie visi svirduliavo ir vos nekrito ant asfalto. Vienas jau vėmė prie parduotuvės kampo.
-Pagaliau metei tą šliundrą?
Maniau, kad išeis tylėti ir tiesiog ramiai juos praeiti.
-Ta, šliundra, metė mane.
Jie stovėjo išsižioję. Paprastai visiems atrodo, kad būtent tik vaikinai meta merginas, bet tikriausia niekas nesupranta, kad vaikinai taip pat gali būti tokie patys jautrus, kaip ir merginos. Nėra jos jau tokios nekaltos avelės.
-Ir gerai, pagaliau grįši ir šudo nebemalsi. Ateisi rytoj pašaudyti?
-Nebešaudau.
-Kaip tai nebešaudai? O tai kas mums parūpins daugiau?
Kaip mane užknisa visas šitas šudas. Mėšlas.
-Susirasit kitą.-atsakiau. Laikiausi rimties. Pats savu kailiu žinau, kad verčiau net nereikia bandyt kelti balso.
-Pala, pala, bičiuli...-prie manęs artėjo vienas iš šutvės galvų. Prieš metus Davidas tampėsi mokyklos kolidoriais su kalna matematikos vadovėlių, o dabar rauna kietesni nei įmanoma. Net negali patikėti, kad jis vienas iš buvęs mokytojų numylėtinių.
-Atsikniskit!
Ak taip. Kokio velnio aš variau būtent pro čia?
-Nesumergėk tik. Ištiželis...
Jų skardus juokas girdėjosi dar už kelių namų. Mano burna vis dar degte degė, bet vis bandžiau apie tai negalvot. Mano galva sprogo. Tiesiogine to žodžio prasme.
Liečiau raudonų plytų sieną. Ji buvo šalta ir šiurkšti. Iš lėto artinausi prie jos su žandais. Jaučiau kaip iš įspraustos odos teka skystis. Šiurkščios betono atplaišos darkė mano odos lopinėlius. Bandžiau nešiurkščioti, nes atrodė, kad jei tik įkvėpsiu - sprogsiu. Mačiau tamsą šviesose. Tai tas pats lyg būtum miške, tamsiu paros metu. Tamsu nors į akį durk, bet po mažu tavo akys pripranta prie šakų siluetų, lapų asimetrijos ir samanų įdubimų. Tu jauti rankomis šiurkštų kamieną ir gaivų orą. Girdi žalių lapų šlamėjimą kurį sukelia nestiprus vėjas. Tankmė kurioje egzistuoji tik tu. Tu vienas ir tavo pasaulis.
-Lile!
Viskas grįžta. Gatvė, benamis ant pėščiųjų tako, raudonų plytų sieną ir mano balsas.
-Lile!
Ji stovi gatvės gale ir stebi mane. Jos kaštoniniai plaukai plakstosi vėjyje. Mato, kad šaukiu ją, bet ji neatsiliepia. Ji kankina mane tylėdama, kaip ir ta nakti.
-Lile!
Ji tolsta nuo manęs žingsniais. Aš bėgu, bet toks jausmas lyg mano kojos būtų giliai įkastos į žemę. Mano rankos griebia ją. Ji per toli.
Pajuntu ranką ant savo peties.
-Jaunuoli, ar tau viskas gerai?
Mirksiu dažniau nei yra normalu. Bandau įžiūrėti tą, kas kalba su manimi.
-Gal iškviesti greitąją? Tau reikia pagalbos?
Maža blondinė. Gal šešiasdešimties metų amžiaus senučiukė. Jos raukšlėta ranka vis stipriau suspaudžia mano petį.
-Tu kraujuoji... Tuoj, palukėk minutėlę.
Ji traukia telefoną iš savo raudono rankinuko. Paliečiu savo žandą. Kūną sudrebina šiurpuliukai. Nusipurtau lyg partrenktas elektra. Žvilgtelėju į gatvės galą.
Lilės nebematyt. Dingo jos kaštoniniai plaukai ir spindinčios rudos akys.
Ji negalėjo toli nueiti. Pajaučiu, kad mano kojos jau laisvos, kaip niekada ir pradedu bėgti. Girdžiu bobutės šauksmus, bet aš negaliu pamesti jos. Jau visai netoli. Ji negalėjo toli pabėgti.
Sumaniau, kad nereikia nuleisti rankų naujam darbe ir pabandžiau pasidarbuot. Nežinau, tikriausiai daug maišalynės.
-Ironija(-os Duktė) xxx
