Atsibudau nuo triukšmo ir vis dar juntamo sausumo burnoje. Aplinkui buvo girdimi balsai ir tyla, negalėjau atskirti kur yra kas. Viskas lyg paskendę nakty.
- Tau nereikia pagalbos?
Bet tai buvo retorinis klausimas. Žmogysta, kuri ir uždavė šį klausimą, jau griebė mane už parankių ir tempė per šiurkštų asfaltą iki medinio suoliuko. Nejaučiau trinties, jaučiausi lyg skrisčiau, o ne siekčiau žemę.
- Kaip jautiesi?
- Mhh...
- Ar jau kalbos dovaną bebūsi praradęs?-balsas buvo vyriškas, ne jaunas.
- Ne...-tai veikliau nuskambėjo lyg bliovimas.
Vaizdai ryškėjo, bet vis dar buvo įjungti nefokusavimo režime. Bandžiau pertvarkyti paskutiniuosius vaizdus. Kiek aš laiko čia pragulėjau? Staiga prisiminiau viską, tai lyg kai prieš mirtį, žmogus per 7 minutes, peržvelgia visas savo gyvenimo akimirkas, prisimena didžiausias problemas ir džiaugsmus.
Asociali šeima, draugai, narkotikai, alkoholis, cigaretės, Lilė.
- Lile!
Mano akys lyg nusikratė tų lipnių klyjų ir grįžo į įprastą matomumo lauką. Sumirksėjo kelis tūkstančius kartų, kad galėčiau įsiminti visą tekstą. Visas pastraipas ir sakinius, kurie sukasi aplink mane šimto kilometrų per valanda greičiu.
- Dar kartą klausiu - ar iškviesti greitąją?
- Neee...-šnabždėjau, nes jaučiau kiek aplinkui knibždėtę knibžda žmonių.
- Kaip jautiesi?-balsas buvo rūpestingas, įžvelgiau tamsiai rudas plaukų sruogas ir kampuota nosį.
- Aš..aš... Man viskas gerai.-paskutinį sakinį išpyškinau kuo greičiau ir šoktelėjau nuo suoliuko.-Kas man buvo?
- Tu bebėgdamas nukritai ant grindinio. Tikriausia už kažko užkliuvai.-vyro balse girdėjosi abejone, bet jo veidas teigė, kad nieko blogo nė nebuvo.-Tave gal parvešt namo?
Rankomis paliečiau savo žandus. Tikėjausi pajusti dar vis besisunkianti kraują, bet viskas jau buvo seniausia užkrešėję ir prilipę lyg dažai.
- Nereikia.
Norėjau prasmegti žemėn. Ar toji Lilė gatvės gale tebuvo haliucinacija? Bet jei ir tikrai, ar ji nebūtų atbėgus man padėti? Ne, kvaili, mes ką tik išsiskyrėm, o tu galvoji, kad jai rūpi tavo kruvinas veidas?
Pajudėjau link savo gatvės. Privalėjau dezenfekuoti žaizdą, kad neužsimestų užkrėtimas. Viskas vėl pradėjo lietis akyse.
Kračiau galvą lyg pamišęs, kad tik neužmigčiau vėl vidury kelio. Viskas sukosi ir vertėsi aukštyn kojom, bet aš negaliu pasiduoti, tai lyg tikslo siekimas. Bet to tikslo nesimato.
- Mes turim vandenilio peroksido?-sušukau, vos tik įžengęs pro šarvines duris. Aplinkui sklido, dar nuo ryto neišsisklaidęs tvaikas.
- Turim.-pasigirdo švelnus ir liūdnas veidas. Tai galėjo priminti tik vieną vienintelį žmogų.
Tarpdury stovėjo moteris. Jos netvarkingas kuodas viršugalvy buvo nukritęs lyg nuvytęs augalas, o mėlynos, lyg vandenyno akys žybėjo ir buvo nuvargintos kasdieninio darbo siuvykloje.
- Na na, ir vėl su kažkuo susimušei? Kiek kartų kartojau - suskaičiuok iki keturių ir...-ji nedegė pykčiu kaip mano mama. Ji kalbėjo ramiai, gal kiek nusivylusiai, bet bent jau nerėkė ir nekartojo, koks aš esu nevykėlis.
- Kaip sekasi?-nutraukiau jos moralus ir stipriai apkabinau. Visada galiu iš jos tikėtis šilto apkabinimo.
- Na, Karoli, kaip visada, kaip visada.-jos akys lakstė nuo dešiniojo prie kairiojo skruosto ir lyg susiprotėjus pridūrė:-Tuoj, palūkėk minutėlę, tuoj grįšiu.
Griuvau ant sofos. Iš jos šoninių pagalvėlių kišojo išsišovusios spyruoklės, o medžiaga visiškai išblukus nuo nuolatinės saulės šviesos. Po akimirkos pasirodė teta rankose su buteliuku ir vatos diskeliais.
- Prašau sėdėti ramiai ir nerėkti.-tarė palenkus buteliuką ir užlašindama lašelį skysčio ant lygaus diskelio paviršiaus.
- Man nebe dešimt, manau, ištversiu.
Vos medžiagai palietus mano kruviną skruostą, visa elektra buvusi mano kūne sutekėjo į skruostą ir trenkė lyg žaibas. Norėjau šokti nuo minkšto paviršiaus ir šaukti visa gerkle. Turėjau iškęsti, bet jau seniai nebejaučiau to maloniai skausmingo skausmo. Visi prisiminimai vėl suplūdo it nelaukta audra.
- Kaip tu sugebėjai taip susižaloti?
- Nieko rimto nebuvo.
- Tarkim šį kartą tavęs netardysiu, bet jei dar toks vienas vaizdelis, Karoli, tai manęs ir tarp gyvųjų nepaliksi... - linktelėjo ji ir pamačius mano siaubo iškreiptą veidą pridūrė, - Aš apie vaizdą ant tavo kūno, žinok, aš jautri.
Ji juokėsi. Ir norėjosi visada girdėti jos juoką, nes nieko kito aš ir negaliu tikėtis.
Gal šį kartą nepabėgsiu?
- Ironija(-os Duktė) xxx
