Wild Life (N-14)

1 Skyrius. 2 dalis

- Tik tiek te sugebi, Nesbitai?- prabilo savo šlykščiu balsu.

Sunkiai ant rankų pakėliau savo drebantį kūną. Pažvelgiau į kruviną žemę po manimi, o tada į krauju persisunkusius suplėšytus savo marškinius. Net neabejoju, kad tai nuo kišeninio peiliuko, kurį ji visad laiko rankovėje.

Giliai šnopavau bandydamas sunormalizuoti širdies plakimą, kad galėčiau susigydyti. Užsimerkiau ir stengiausi galvoti apie tai kaip gyju. Šią nakt ne pilnatis ir tai tik apsunkina mano gijimą.

Šiek tiek apsigydęs pakilau ant drebančių kojų ir pažvelgiau į Sally degančias akis. Žinau, kad ji norėtų ir laisvai mane nužudytų, bet  iš manęs gyvo didesnė nauda ir aš privalau išsiaiškinti kokia.

- Bereikalo terliojuosi su tavim. Esi silpnesnis net už baltąjį. Regis būsi eilinis,- pašaipiai nusijuokė.

Jai nesitikint trenkiau jai į smakrą nuo ko ji susvirduliavo ir norėjo trenkti atgal, bet aš išsisukau. Tamsoje kažkas sublizgėjo ir supratau, jog tai jos peilis. Šūdas. Jei ji mane sužeis iki rytojaus galiu nespėti užgyti kol atvažiuos medžiokliai manęs.

Sustingau ir atšokau atgal, kai peilis milimetru praėjo man nuo žando. Žengiau atatūpstas ir griebęs ją už žasto užlaužiau rankas nuspirdamas peilį. Jai išsilaisvinus pajaučiau smūgį į veidą, bet nepasimečiau ir užšokau jai ant sprando pargriaudamas ir užspaudžiau su kojomis jos kaklą. Ji pradėjo dusti, tikėjausi, jog man pavyks ją atjungti, tačiau ji išsprūdo ir sugriebusi mane permetė ant žemės taip, jog stipriai susidūriau su nugara į žemę. Gulėjau aimanuodamas iš skausmo. Nuo smūgio siaubingai skauda nugarą ir nenustebčiau jei kai kurie organai pažeisti dėl smūgio.

- Kelkis ir kovok kaip juodasis, nevaidinęs mergos, juk gali susigydyti.

Gulėjau nejudėdamas ir sukandęs dantis, tai tikrai blogiau nei peilis ar sulūžęs šonkaulis.

- Aš nesu juodasis. Aš pusgrynis,-sunkiai iškošiau.

Ji tik garsiai nusijuokė dar labiau mane sunervindama. Mano visas kūnas drebėjo, tik neaišku ar nuo sužalojimų ar dėl to, kad nekenčiu jos ir dabar pat noriu ją nužudyti.

Pagaliau pajaučiau, kaip mano čiužinys maloniai šildo nugarą ją atpalaiduodamas ir šiek tiek malšindamas skausmą.  Čionais šalta ir drėgna dėl lietaus, tačiau tas čiužinys iš ties geras, kaip ir brezentas kuriuo uždengia mano narvą, jog manęs neapsemtų lietui pliaupiant.

Anksti ryte mane pažadino Sally rytinei mankštai ir aišku nepraleido progos man trenkti į siaubingai skaudančią nugarą. Vos nepraradau kontrolės, bet iškilus Armino (mano brolio) viltingam veidui, susivaldžiau. Jis nenorėtų, jog tai daryčiau. Negaliu jo nuvilti, jis vienintelis kurį turiu, o galbūt ir turėjau.

- Bėgte dešimt ratų, apie miškelį,- sukomadavo. Jei būčiau sveikas, įveikčiau tokį atstumą kaip nieko, bet dabar... mano nugara ir šonkaulis dar nesugiję.

Po penkių ratų mano kvėpavimas trukčiojo ir jaučiu, jog akių kampučiuose tvenkiasi ašaros dėl baisiai maudžiančio šonkaulio.

Parkritau susirietęs ant žolės, kuri atrodė tokia švelni ir šilta dabar. Sally manęs nemato, nes užstoja medžiai, bet aš gaištu laiką ir ji gali ateiti. Tankiai šnopuodamas atsistojau ant kojų su skausmais ir bėgau toliau.

Išbėgęs visus dešimt, kritau vos ne Sally po kojomis. Jaučiu tokį silpnumą, kad net neturiu jėgų atsikelti ir eiti pusryčiauti. Susiprotėjęs, jog čia galiu ir taip numirti nieko nevalgydamas anksčiau laiko paskatino mane atsistoti, tačiau vos, tai darant vėl susmukau be sąmonės.

Nežinau ir neįsivaizduoju kiek tai tęsis, kiek dar manęs laukia prieš akį tokių sunkumų, bet esu pasirengęs ištverti viską, jog sužinočiau ko jiems reikia iš manęs ir mano šeimos...