Bandžiau kažką išgirsti aplink, bet nieko, nesuprantu kaip jis kažką išgirdo jei aš negirdžiu. Jis juk net ne juodasis ir ne baltasis.
- Palauk,- pasivijau jį, kai jis pasileido bėgti.
- Iš kur tu žinai, kad medžiotojai čia? Aš nieko negirdėjau.- surikau Finn bėgdamas šalia.
- Dabar, tai nesvarbu, mes turim dingti iš čia,- suriko mums išbėgus į laukymę. Abu sustojome ir dairėmės bandydami suprasti kuria kryptimi bėgti, bet tai nebuvo man sunku. Pažinojau šiuos miškus ir pievas kaip niekas kitas. Galima sakyti man yra tekę gyventi čia.
Pasileidau bėgti į pietus nuo miško, kur spigino saulė. Už kelių mylių ten turėtų būti keliukas vedantis link Naomi namo.
- Nesbitai? Kur tu po velnių bėgi?- girdėjau Finn balsą už savęs, bet buvau susikoncentravęs į garsus aplink. Kažkur toliese apytiksliai šešių mylių aiškiai girdėjau mašinas ir triukšmą, tačiau ten būtų pernelyg pavojinga. Medžiokliai tikriausiai taip ir laukia kada męs atsidursim ten.
- Maždaug už mylios yra sodyba, galėsim ten apsistoti,- uždusęs sumurmėjau.
- Tu gal pakvaišęs? Jie mus ras,- susiraukė Finn sustodamas.
- Neras patikėk manim,- pavarčiau akis atsipūsdamas. Keistas jausmas, kai nieko neskauda ir ant kūno nėra jokių sužalojimų ar nubrozdinimų. Jaučiuosi kaip naujai gimęs ir tas jausmas fantastiškas, bet manęs neapleidžia nuojauta, kad tai ne ilgam. Turiu mintį pabėgti nuo Finn, nes nepasitikiu nei juo, nei kad ir kas tai būtų kam jis dirba. Bet problema yra ta, jog pernelyg daug būtybių ir žmonių mane gaudo vien dėl to kas esu.
Kartais ir pats patikiu, jog esu kažkoks žiaurus ir visiems pavojingas monstras . Visi nori mane izoliuoti ir paversti kažkokiu bandymo triušiu kaip baisiausią padarę žemėje visiškai neatsižvelgdami koks aš iš tiesų esu. Tikri monstrai yra jie.... Vardan to, kad visi paklustų ir bijotų jų sąjungos jie žudo net eilinius žmones, kurie tampa aukomis iš vis net nežinodami apie mūsų egzistenciją.
- Kur ta sodyba?- apsidairė Finn nusičiaudėdamas, kai priėjome vietą kurioje žydėjo įspūdingo grožio gėlių. Jų čia buvo tiek daug, jog visas laukas skendėjo aštriame kvape.
- Čia,- šyptelėjau.
- Čia juk nieko nėra,- pažvelgė į mane kaip į idiotą.
Užsimerkiau ir stengiausi prisiminti medinį nediduką Naomi namą. Lėtai atsimerkęs šyptelėjau pamatydamas ją kaip visada besikaitinančią saulės atokaitoje ir skaitančią knygą.
- Kas per velnias?- nusikeikė Finn.
- Šis namas yra iliuzija, tik tas kuris žino burtažodį gali jį pamatyti,-paaiškinau sutrikusiam Finn.
- Tai teoriškai šis namas neegzistuoja?- susiraukė.
- Gali manyti ir taip,- pavartė aksi Naomi pakildama nuo gulto- viskas yra tavo galvoje, branguti,- vos nenusijuokiau, kai pamačiau ištįsusį Finn veidą. Regis jam tikrai šokas.
- Sveikas, Nesbitai,- apsikabino. Naomi yra kažkur daugiau nei penkiasdešimties, linksma ir energinga moteriškė. Ji praktikuoja ekspresiją, na galima sakyti ji ragana, tačiau ekspresija tėra gamtos jėga, tai nėra paveldimos jėgos ir sugebėjimai, kuriuos turi tikros raganos.
- Girdėjau sąjunga tikrina pusgrynius?-prisidengė cigaretę.
- Sąjunga su savo medžiotojais juos atima iš šeimų ir laiko siaubingomis sąlygomis, juos kankindami ir ruošdami,- paaiškinau. Tik ja vienintele galiu pasitikėti.
- Kalės vaikai. Ruošdami kam?
- Tą ir bandau išsiaiškinti, bet man reikia tavo pagalbos.
YOU ARE READING
Wild Life (N-14)
Mystery / ThrillerŠioje istorijoje yra daug smurto, kraujo ir beabejo daug įvairiausių mistinių būtybių. Tokio tipo istoriją rašau pirmą kart ir ji nėra fanfic. Tai va, gero skaitymo, tikiuosi jums patiks :)
