Wild Life (N-14)

1 Skyrius. 4 dalis

Gal aš miriau, bet abejoju, kad toks kaip aš patekčiau į rojų. Net mintyse žodis "rojus" skamba gan juokingai. Tik įsivaizduokit kaip tame rojuje turėtų būti gerai, jei net baltieji tapo kaip juodieji.  Man įdomu kodėl  tokie žodžiai kaip "rojus" arba "gėris" yra asocijuojami su gerais dalykais?  Kodėl tie vadinamieji "nužengę iš rojaus" yra tokie patys kaip tie "nužengę iš pragaro"? Ir nėra jau tokie nekaltučiai kurių užduotis gelbėti pasaulį? Ką gal iš nuobodumo? Gal jiems pabodo būti tais "geručiais"? Abejoju. Juk visur turi būti balansas argi ne? Kad ir tame vadiname pragare ir rojuje turi būti gėrio ir blogio.

Vaizdui išryškėjus priešais save pamačiau rudų plaukų vaikiną žaliomis akimis, gal būt šiek  tiek vyresnį už mane.

- Kur aš?-maniau, jog man viskas gerai, tačiau  liežuvis vis tiek pinasi. Jis tik metė bereikšmį žvilgsnį į mane ir kažkokiu šlapiu skuduru nuvalė man nuo kojos kraują. Tik dabar pamačiau, jog visgi mano rūbai kruvini ir tai tikra.

- O kaip tu manai?- pašaipiai paklausė atsisėsdamas kiek tolėliau  priešais mane prie medžio.

Gal būt tai medžioklių patikrinimas ir jis vienas iš jų, bet akivaizdžiai jis kažkuo skiriasi nuo medžioklių ar eilinių. Jo akys labai keistos. Labai blausios ir žalios, kas nebūdinga baltiesiems ar juodiesiems, nes paprastai jų akys būna ryškios. Baltųjų dažniausiai mėlynos arba pilkos, o juodųjų juodos arba rudos.

- Žinai, o tu tikrai giliai įklimpęs su tais medžiokliais ir sąjunga,- jis pasakė taip lyg pasišaipydamas.

- Dėmesio stoka nesiskundžiu,- atsakiau taip pat lengvabūdiškai kaip ir jis.

- O tu man patinki, Nesbitai,- šyptelėjo. Jis ištiesė man buteliuką su vandeniu. Nužvelgiau jį nepatikliai, tačiau išgėriau vandens, nes mano burna buvo siaubingai išsausėjusi.

- Ačiū,- padėkojau, nes akivaizdu, kad jis mane ištraukė iš tos prakeiktos vietos- o kuo vardu, tu?

- Finn,- šyptelėjo pusę lūpų- Padėkosi vėliau, dar bus už ką.

 Buvo smalsu ką jis turi omenyje, bet nieko neklausiau, nes manau jis vis vien ne tas kuris mėgsta pasišnekučiuoti ir ar vienaip ar kitaip nieko man nesakys. Kad ir kaip sunku man bebūtų pasitikėti kažkuo po to ką patyriau, neturiu kito pasirinkimo. Manau Finn man galėtų padėti išsiaiškinti ko sąjunga siekia naudodamasi manimi. Tačiau manęs nepalieka jausmas, jog jis kažką žino. Galbūt daugiau negu aš.

Stebėjau kaip jis krauna visą maistą ir visokius įrankius į kuprinę.

- Eime, mūsų laukia tolimas kelias,- užsidėjo nuo saulės akinius.

- Kaip aš eisiu?- pakėliau antakį.

- Paprastai, kojomis,- patrūkčiojo pečiais ir aš vos nenusijuokiau.

- Panašu, jog esu geros formos eiti?- paklausiau ir jis prunkštelėjo.

- Aš tave išgydžiau, žmogau- pavartė akis- o dabar einam kol nesutemo, raganos mūsų nelauks.

Pakėliau kruvinus marškinius ir pasirodo iš ties neliko nei žymės, tik seni randai.

Pažvelgiau į jį klausiamu žvilgsniu, nes neturėjau a nei žalio supratimo ką mes veiksim pas raganas  ir plius maniau, jog jų nebėra , nes pasak legendos jos buvo išnaikintos. Finn tik paslaptingai šyptelėjo ir nusisuko. Teks juo pasitikėti, kad ir kaip nenoriu.