Night

1.2:Ramu ir gera

***Raves akimis***
-Ar aš tau čia trukdau?- tarsi ignoruodamas mano klausimą užduoda saviškį
-Na ne. Tik niekas per pastaruosius metus nėra čia atklydęs, todėl tik smalsauju,- kiek šypteliu. Smagu kalbėtis su žmogum, kuris nesityčioja iš tavęs
-Na aš tiesiog klaidžiojau ir suradau šią vietą,- vaikinas stebi vandenį, todėl ir aš nusuku akis nuo jo ir įsistebeiliju į žvaigždes. Ši naktis tokia nuostabi dėl taip puikiai matomų žvaigždžių neskainamt to, kad dabar rugsėjo pradžia ir kiek vėsoka. Išeitiesiu ant žemės ir užmerkiu akis. Dievinu šią vietą. Čia taip ramu ir gera.

***Harry akimis***
Po kurio laiko nusuku akis nuo vandens ir žvilgteliu į merginą, ji guli ant žemės, neesu tikras ar ji užsimerkus ar atsimerkus, kadangi tamsoje tai pasakyti pakankamai sunku. Man taip knieti sužinoti kas ji ir kodėl vidurnaktį ji čia, tačiau aplink atmosfera tokia jauki, kad bijau ją sugriauti. Galiausiai pastebėjąs, kad ir ji pasuko galvą į mane, sukaupiu jėgas ir paklausiu
-Koks tavo vardas?
-Raven, o kas būsi tu?- jos tylus balsas suteikia dar daugiau jaukumo aplinkai
-Aš Harry,- nuoširdžiai nusišypsau nors ji to greičiausiai nemato. Ji nieko nebeatsako, manau ji nėra pratus daug bendrauti su žmonėmis. Galiausiai neiškentęs ir vėl paklausiu
-Tu sakiai jog per metus niekas čia nėra atklydęs... Ar tu čia gyveni?- mano balsas pilnas užuojautos pasklinda ore, nenoriu, kad atrodytų jog man jos gaila
-Ne, aš tiesiog čia praleidžiu daug laiko,- šnekant jos balsas sudreba
-Kodėl?- susiraukiu pamatęs, kad ji atsistoja
-Na, tai visai nesvarbu,- pagriebia kuprinę nuo žemės ir užsimeta ant pečių. Vos jai tai padarius išgirstu plyštančios medžiagos garsą ir visi jos daiktai buvę kuprinės viduje pabyra ant žolės. Pašoku ir padedu jai viską susirinki kol mergina tyliai keikiasi
-Po velnių ir vėl, šį sykį jis mane tikrai nudės,- tyliai subumba. Apsimetu, kad to neišgirdau, kadangi nemanau, kad ji man atsakytų
-Aš turiu eiti, man į mokyklą, reikia išsimiegoti,- tarsteli ir apsisukus jau ruošiasi bėgti, tačiau aš sučiumpu jis ranką ir atsuku į save. Jos kūnas tiesiog ledinis
-Ar galėsiu dar kartą pasirodyti čia?- viltingai pažiūriu į ją, nors ji to ir nemato
-Jeigu tik nori,- ji trukteli pečiais
-O tu ar ateisi?- lygiai taip pat viltingai paklausiu. Ji greit linkeli galva ir išsivadavusi iš mano gniaužtų nuskuba. O aš sugrįžtu į savo senąją vietą ir sudrimbu. Akimis imu stebėti žvaigždes. Malonu bendrauti su šia mergina, mes ji neklykia, neverkia ir necypia. Tikiuosi sutikti ją ir kitą naktį.